Prieš mėn.

2015-11-06:

Man bloga
Silpna
Ir viskas ko noriu tai išsiverkt ant mylimo žmogaus kelių.
Nenoriu matyt žmonių... nenoriu net lošt
Nenoriu nieko tik išliet skausmą kurio net nesuprantu. Nesuprantu kas man taip griaužia, tikriausia todėl nes neturiu kur dėt savo širdies.. Gaila bet nenoriu jos duot jokiam naujam žmogui... bet sau laikyt nebegaliu.
Net neturiu kam dabar išsiverkt, turiu.. turėjau 4 žmones kuriuos myliu, dabar liko 3 ir tai tikriausiai 2 ir kuriam laikui tik 1 kuris ir taip dabar Kaune....
Visi 4 buvo per mano gimtadienį įrodė kad jiem tikrai rūpiu
Vienas sudaužė man širdį
Kitas dabar Anglijoj ir negali grįžt nes išvažiavo su savo vaikinu kuris negalėjo palikt Lietuvos
Trečias dabar armijoj ir dar ten bus apie 8 mėn... turėjau ir aš ten būt bet neatlaikyčiau.. tikrai nebūčiau atlaikius jei dabar ir paprasto gyvenimo neatlaikau..
O ketvirtas pas savo vaikiną Kaune. Gryš gal pirmadienį...
Gyvenu aš su ja.

Ir kodėl kai atrodo kad viskas yra nuostabu ir sekas aš nesu laiminga...

Kažkur prieš savaitę:

O šiandien tiek kartu norėjau verkt. Bet nesugebėjau ir dabar sėdžiu pokerfacu prie pc kai Evute smaginas su Lks man už nugaros ir noriu vert... paprastai man px bet dabar noriu verkt. Bet nesugebu.

nesigauna

negi nebemoku verkt

Dabar:

Kaip ten šiais laikais sakoma.. UŽJUDĖJAU?!?!?

Tikrai.. jau seniai tokiam ilgam laikui buvau pamiršus savo lovą.

Leidau Lukui su Eva pabūt dviese, o pati, kaip senais gerais laikais valkatavau po draugų chatas. Aišku kiekvieną dieną gėriau kaip vyras, o miegas tik silpniem, tai dabar nežinau ar toks nukankintas kūnas kaip mano šiuo metu yra kam nors tinkamas. 

Va tinkamas tik čia rašyt.

Pasikėliau šiaip savo ego. To man reikėjo, jau baigiau užgriaužinėt save ir krist į depresija, dėl to ir pasharinau šiuos juodraščius, šiuos du mano purvinos sielos pėdsakus. Neparodau kad man liūdna. Tai gal ir yra sunkiausia. Bet aš ir nelabai žinau kodėl man liūdna. Šian pagavau save kelis kartus tikrindama mobą ar kartais neparašė žmogus su kuriuo praleidau didžiają dalį mano savaites. Maniau kad ta šlykštu jausmą, ta dėmesio laukimą jausiu tikrai negreit.

Nenoriu meilės ir labai bijau jos.

Bet prisiminiau kaip gera yra miegoti stiprių rankų glėbį, jaučiaus vėl tokia saugi ir rami. Vėl kaip gležnas minkštas padarėlis, o ne psihine anoreksikė. 

Aš duobėj. 

Finansiškoj visiškoj duobėj. 

Atsipalaidavau. Nežinau net kur išskrido tie 200eu. Bet aš juos turiu atiduoti už POROS dienų. Man net neduotu tokio dydžio paskolos.

O ką veikiau kad gaut šaibų? jas toliau leidau. nes genijus aš. vėl paleidau savo sveiką protą pasivaikščiot.

Turėčiau dirbt.

Bet gryžau namo šiandien ir net nenoriu rytoj eit į praktiką.. Nenoriu daryt tu supistų pedikiūrų. Nenoriu bendraut su bobom kurios moka belekokius pinigus kad jų pėdų padas būtų lygesnis ir švelnesnis už jų vaikų užpakaliuką. Prisiminiau kaip gera ištiesų būt vėl bernų kompanijoj. Aš mieliau visą naktį rasistiškai kalbėsiu beleką nei pliurpt apie bernus su mergom. Užpiso visos tos kalbos apie santykius. Gal dėl to nes artėja eilinė valentinkę, per kuria eilini kartą būsiu vieniša, eilini kartą gersiu už tai kad esu debilė ir nebesuprantu savo širdies. Aš po išsiskyrimo taip užtildžiau širdį kad dabar negaliu jos prakalbint. Tik ji kartais, primena kad egzistuoja ir labai blogais momentais, nes taip ir įsimylėt galiu žmogų kurio ištiesų nenoriu mylėti.. Kodėl net nežinau bet nenoriu. Jis belekaip fainas bet ne tas. Nor bb aš žinau kas tas kas netas visgi maniau kad Švarcas yra TAS!... Reik išlikt stipriai ir nepasiduot. Reik blokuot mintis apie žmones kuriuos galiu pamilt. Reik stengtis net nesutikt jų. Man ir taip žopa tikrai nereik dar ir jaunos aistringos meiles ant galvos. 

Užtenka man problemų.

Nežinau kiek teks nuveikt kad atsistočiau ant kojų.

O dabar Gruodis STEBUKLŲ METAS žinai tp kalėdos, kai visiem rūpi tik dovanos ir maistas, daugelis net nesusirenka su savo šiema, ai dar ten kažkokio vaikio gimimas kuris kažkaip išpirko mūsų protevių nuodemes, kurias visi darė ir darys iki pabaigos ir galiausiai naujieji kurie reiškia tik tai kad praw8stinai dar 12 mėn savo beviltiško gyvenimėlio ir geriau tikrai nebus vien dėl to nes reik keist kalendoriu į 2016m. Nieks nepasikeis tik sausio pirmos dienos rytą VISIEM, neabejoju bent šitoj alkašų šalį, bus hujova. 

Stebuklų nebūna, yra tik sekmė ir tai retai tokias kaip aš aplanko.

Koks pozityvas ane?

Ogi paprastas vėl šalta širdis stojo į savo vietą ir užteks man svaigt apie vyr. lyties atstovą man niekad gyvenime šis veiksmas nieko gero neatnešė. Tik skausmą. O kentėt man zjbl

Tai geriau būsiu šalta kurva kol neatsistosiu ant kojų, kol nesusikaupiau ir neprisiminiau kad iš dangaus vertingieji popieriukai nekrenta. O jei ir krenta tai ne mano gyvenime. Čia aš krentu kad gaut pinigų :)

Pagaliau prisėdau čia!
Atrodo pagaliau turiu tai apie ką taip svajojau
Pagaliau žinau ką darysiu su savo gyvenimu ir stengiuos kad tai įgivendinčiau.
Atlikinėju manikiūro praktika ir man neblogai sekas
Piešiu ruošiuosi stojamiesiem
Nuomoju labai jaukų 1 kambario buta su Eva, su žmogum kuriuo gera rūpintis, supratau kad ir kaip norėjau viena gyvent, viena neišgyvenčiau...
Esu visiškai finansiškai laisva, galiu sau leisti ką noriu aišku proto ribose, gaudama stipendija.
Tuoj ieškosiu darbo grožio salone, taip pat dirbsiu ir namie su pažystamais, apsikrausiu manikiūru visgi šis amatas mane išlaikys ateinančius 3/4 metus
Studijuosiu grafinį arba multimediju dizaina... tik dar nežinau ar Lietuvoj.
Turiu visko kas leidžia pailsėt ir atsipalaiduot, ir namie taip jauku kad galėčiau per dienas niekur nelyst.
Nusipirkau plentini dviratį, jau pamiršau kas yra viešasis transportas, net per lietų minu ir problemų nematau. Nesijaučiu niekur labiau laisvesnė kaip su dviračiu, greitis pripildo adrenalinu mano širdutę ir net nesinori daryti bukų nelegalių dalykų.
Nebetūsinu, retai labai išvis kur išlendu ne su reikalais, buvau Vainiaus tūse tai pora alaus ir visiškai blaiva prašokau visą naktį vėl kaip senais gerai laikas galėjau tūsint energinigiau nei priuoste žmones būdama visiškai blaiva, visgi hiperaktyvus vaikas aš tik duok man pasišokt, šoksiu iki kol kojos ant žemes nebelaikys :)
Bus helloweenas šį savaitgalį,k darau kostiumą labai šūstra ir sexi :P Būsiu demoniukštė, pasidariau ragus didelius iš papje mashe nupurškiau juoda nitrūha, darau dar armor'ą ant papų ir šviečiančią uodegytę jau susimeikinau ždž turėtų atrodyt nesveikaaaai fainai, seniai nedariau kostiumo tai labai mėgaujuos šiuo procesu :)

Ir kai atrodo kad net neturiu prie ko prisikabint, kai pagaliau turiu tą gyvenimą kurio taip laukiau, jaukų ramų su prieskoniukais... Jame trūksta žmogaus, nežinau net, angelo sargo, vėl kai aš visiškai savarankiška jaučiuos nesaugi.. tikriausiai niekados nesijausiu saugi, nes kai būnu poroje vis jaučiu kad gali mane palikti net kai sunku tuo patikėti patirtis įrodė. Mmoku savim pasirūpinti, moku jau nuo vaikystės, su tiek patirties mano metų galėčiau jaučiu ir vaiką užaugint, bet ptfu ptfu man tokio ant galvos dabar tikrai nereik.. Bijau ir meilės, tas kuris sugenbės prisiviliot mano nuskriausta širdute krv medalį duosiu, net ne medali, o visą taurę su užrašu - YOU DID WHAT WAS IMPOSSIBLE!

Ir sėdžiu dabar ant savo žalio pukuoto kilimo kuris primena žolytę, kai rytas ir visą žemę žadina saulė, klausau smagaus chillo ir rašau čia nes taip seniai čia rašiau, o tiek daug įvyko.
Mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojom ir aš tuo taip džiaugiuosi :) Nors ir vieniša, bet ne viena, ir tokia niekados nebūsiu! <3

Tik va sexo tai bbd kaip trūksta. :D

Dabar 5h ryto.
Guliu su placiai atmerktom akim..
net pries 4:20 paminejimas manes nenuramino, o dazniausiai parukius as lengvai uzmiegu ir labai gerai issimiegu.
ka as dabar veikiau tai skaiciau kokius 10 paskutiniu postu
ir taip savim nusivyliau...
as visiskai nesimokau os savo klaidu toliau tapacia dainele dainuoju. Ir vel naiviai keliu viltis apie exa nes jauciuosi vienisa ir beleka darau su savo gyvenimu kad ta skausma numalsint. Ir net kai visa tai suprantu nzn ka daryti...

man labai jo truksta, bet man taip pat truko ir kevino.. o db ant jo vps px, tai til del tos vienatves, isivaizduoju save su zmogum kuris artimiausias o artimiausias savaime gaunas exas nes as eilini karta nieko naujo prie saves neprisileidziu. Beviltiska as
Net verkt negaleciau dabar, kaip imanoma gailet tokios duros... gaila kad turiu paslapciu net sitam saitui, taip npreciau dabar isrekt visa skausma ir paleva visus nelegalius ir zmogui nepriimtinus dalykus kuriuos dariau kad pragyvent ar atsipalaiduot.
Gal knyga parasyt apie tokia viena kate kuri besaligiskai isimyli ta kuris ja priglaidzia bet vis lieka ismesta per langa nes nusibosta ir tada slaistosi gatvem kur ja glosto praeiviai kol dar koks lapuhas nesugalvoja parsinest namo... kaip ziauriai tika papasakojau jum savo love life.. taip ziauriai bet taip teisingai..

Kada aš nustosiu jį sapnuoti?

Kada nustosiu svajot apie tai kas niekada neįvyks

Kas ir neturi įvykti

Kada nustosiu žiūrėti atgal ir iškelsiu smakrą į viršų?

Pastarasias dienas mane vis smarkiau griaužia ilgesys.
Norisi parašyt jam ar paskambint... gerai kad nebeturiu jo tel numerio, bet šian čiut neparašiau į skypą kad pasiilgau jo. Kas nuo to pasikeistu? Jis 98proc kad neatrašytų ir tada aš tikrai geriau nesijausčiau.
Kodėl man kiti žmones, kurie gal net kadaise patrauklūs atrodė dabar net prisiliest nesinori? Vėl tas šūdas. Vėl man nežmogiškai reik antros puses ir vėl nenoriu neivieno Lietuvos gyventojo...
Ir nenoriu tų santykių nuo pradžių, tyngiu žaist kažkokius vilionių žaidimus, jau rytoj noriu atsibust glėbį žmogaus kurį myliu ir jis jaučia man bent panašų jausmą.
Ir šitas noras realumu prilygsta šiuo metu teleportavimuisi į veneros planeta.
Kaip čia šita suprast? Suaugau šeimai? Nelaiku, Bene, labai nelaiku.

Prisiskaičiau visokių debiliškų paveiksliukų about how to let him go, and why. įgaunu kažkokios motyvacijos ir vos pasistengus suprantu kad tos pastangos tik dar labiau skaudina. Kai suprantu kad esu žymiai silpnesnė, tokia silpna kai net negaliu pamiršt žmogaus kuris mane kaip saldainį suvalgė vidų o popierėlį paleido skrist palei vėja, be jokios funkcijos ir niekam nebereikalinga.

Norisi jam parašyt ką nors kvailo
Kaip dink iš mano sapnų"
arba
Gal pas tave netyčia palikau savo širdį? Galėtum gal ją atiduot, lb reik :))"
veliau apsižliumbus noriu tik išlement kad man jo labai truksta.
Bet viskas baigias tuo, kad viskas išties baigės ir jam px.
Dėl to nedarau nieko tik kaip dūra gailiu savęs.
Nesuprantu kaip žmogui gali būti taip paprasta atstumti kažką kurio balsą girdėjo čiut ne kiekvieną dieną su kuriuo norėjo praleisti kuo daugiau laiko ir negalėdavai atsižiūrėt. O tada tiesiog puf. Ir viskas. Arba jis labai stiprus žmogus arba labai geras tik durnas aktorius, nes kam to reikia?

Man nusibodo mano gyvenimas.
Atsikeli bbž kur bbž kokios stadijos nebenori nieko todėl visą dieną darai beleką kad kitiem žmonėm būtų gerą, pačios vis tiek nieks nebetenkina ir užmiegi bbž kur jei tau vpš pavyksta užmigt.
Noriu savo kampelio.
Jaučiu man reikia pagyvent vienai.
Be tėvų, be draugių, be berno ir pasiruošt stojimui nes laikas prabėgs net nespėsiu mirktelėt.

Aš vėl.. netyčia užklydau į jo fb.
Nežinau gal aš kokia mozochiste ir man patinka save skaudint?
Jis tam fb garsiai reiškias, bet px viskas kol nepamačiau posto "Gal yra merginų šiandien norinčių pažaisti boulingą?" tai dar suvirškinčiau aš irgi lošiau boulinga neperseniausiai nieko čia baisaus, bet kai pažystama pasisiūlė ir jis šovė jai "tu turi bičą, fuck off" tai ok supratau... ieškai naujos... šviežios mėsos. Visgi aš neklydau papraščiausiai jam nusibodau. Kaip ir visiem kitiem.
Paprasčiausiai nusibodau...
Nežinau ką dabar darau su savo gyvenimu ir kur jis eina.
Atrodo net netusinu beveik, atsakingai atlieku visus darbus bet vistiek gyvenu kažkokioj nesamonei. Net čia negaliu rašyt... 

Man reik tokių bukų smulkmenų...
Man reikia gyvent kartu su šiltu padaru kuris:
Rūpintusi
Lauktu namie
Saugotu
Gamintu valgyt (kartais bent)
Pasiilgtu
Karštai mylėtų ir pamylėtų
Apkabintu pabučiuotu ir tiesiog pažiūrėtų į akis nieko net sakyt nereikėtų..

Bet aš gyvenu pusiau su tėvais pusiau pas Eva

Manim rūpinasi tik menulis, kažkodėl aš turiu visais rūpintis

Laukia manęs abiejuose namuose gal bent tai malonu..

Gaminu valgyt aš abiejuose namuose

Pasiilsta visi, tik ne tie kurie noriu kad pasiilgtu

Apie karšta meilę ir sexą aš net nekalbu, baigiu pamiršt kas tai nes pakolkas žaloja vienpuse kvaila meilė kuri tik riboja mane nuo gyvenimo džiaugsmo ir tas sexas nesuprasi kaip iš reikalo kad tik nervuota nebūčiau.. Ilgesnį laiką nepasimylėjus tampu kažkokia suirzus

Tokio veiksmo... net nebeatsimenu koks tai jausmas...

Gaunu begales komplimentu, kabina net taxistai, nesuprasi kas pasauliui atsitiko bet visas lyg sužinojo jog esu viena ir pradėjo ant manęs lipt. Kaip sunku kai man visas tas pasaulis toks neįdomus atrodo. Priemu komplimentus šypsausi ir vaidinu kad džiaugiuosi tuo dėmesiu kai vidui žiūriu žmogui į akis ir planuoju kaip greičiau atsidurt kur nors kitur. nebesuprantu savęs.
Bijau susirast sau žmogų, bet tuopačiu ir suprantu kad be jo gyvent negaliu ir vis sapnuoju Švarcą. Nežinau jau kelinta naktį iš eilės aš jį sapnuoju bet tai jau ilgai tesiasi... Dienom būna kad net neateina jis man į galvą dėl to labai džiaugiuos, ir tada atsikeliu ryte su ašarom ant skruostu nes suvokiu jog eilinį kartą smegenys kūrė filmą kas nutiktų jei... Aš nežinau kiek turės laiko praeit kad nebeužklysčiau į jo fb, kad nebesapnuočiau ir neapsiverkčiau kiekvieną kartą kai suprantu kad jis taip savanaudiškai ir pxistiškai su manim pasielgė o aš tikėjausi kažko stebuklingo, pasitikėjau maniau kad va jis tikrai taip negalėtų, o jis taip pasielgė kaip nei vienas iš mano buvusių net nesugalvotų nors aš Švarcą su jais lygindama angelu laikiau. Bibys jis ne angelas. Prasidėjo hate'as po truputi vis stipresnis, tai labai gerai, reiškia meilė slopsta.
Einu miegot ryt daug labai mokytis antradienį paskutinė teorijos pamoka reikės atsiskaityt visas skolas ;)

Sėdžiu savo namuose savo kambaryje ir jaučiuosi ne vietoje, bet tuo pačiu metu neįsivaizduoju savęs niekur kitur.

Taip skauda širdį kaip dar niekad neskaudėjo.
Vakar visą dieną pramiegojau nes gerai užgėriau 5tdn. Gal ir gerai kad buvau girta kai su juo susitikau. Paiemiau skola beveik neatsimenu ką kalbėjau bet kiek žinau tiesiog kas naujo kaip sekas.. Eva jį buvo prirėmus ir pradėjo pist protą. Aš mačiau kaip jam px, pati eva sakė kad sorri zuiki viskas. Pagaliau pamačiau savo pačios akim jog px. Ir dabar nebeturiu jokio postumio gyvent, džiaugtis gyvenimo, kažko siekti. Kai nebeliko jokių net mažiausių vilčiųk, net kai net stebuklas neišgelbėtų situacijos, kai visos pastangos nebuvo net pastebėtos nebenoriu nieko, visiškai nieko. Kodėl mane dabar taip išbandinėja gyvenimas? Draugus sodina, atima meilę be jokios vilties sugryžimui ir neleidžia jos paleist ta vienpuse meilė žudo iš vidaus, dar nužudo tiesiogine to žodžio prasme nužudo padarą kuris mane mylėjo be jokių išskaičiavimų tai mano katė, kai gyvenimas man siunčia visokius šūdus išgyvent, kai nesiseka NIEKAS kuo užsiemu, kai pasaulis praranda spalvas, kai nebeturiu kuo džiautis ar didžiuotis. Tada atrodo artėja pasaulio pabaiga.
Kada tos juodos dienos baigsis? Kada galėsiu nuoširdžiai šypsotis ir sakyt kad laiminga? Nes po to kai mane paliko tik porą dienų buvau laiminga savo draugų apsuptyje sode, bet tuos draugus pasodino.
Man taip skauda kai žinau jog nėra žmogaus kuris nori būti su manim kiekvieną sekunde kuris jaučia man tapati nesuvokiamą, nepaaiškinamą jausmą. O aš jaučiu tai žmogui kuriam visiškai px, kuris jau pamiršo kas aš. Ir tai jausiu kol nerasiu kitų akių kurios vers mano širdį plakt greičiau, o bijau tų akių labiau nei mirties, bijau naujos meilės. Bijau vėl būt įskaudinta.

Įsivėriau pagaliau septumą (auskara nosyje kaip bulius atrodau :DD(ne žiedeli - rutuliukus)) nesugijusios žaizdelės skausmas man visai patinka visai ramina gal atkreipia dėmesį nuo širdelės skausmo,.
Nežinau ką daryt.. Aplink mane pilna fainų žmonių siekiančių mano dėmesio, bet visus atstumiu, nematau nieko įdomaus nieko kas mane užkabintų, gražūs žmones, protingi.. o man tušti. Vėl manęs niekas netraukią, iki šiol pisu tapatį padarą kurio nemyliu ir jis pats myli savo buvusią, tik skirtumas tas kad dar iki šiol su ja susitikinėja ir gal net vėl draugaus, o mano meilė man nebejaučia NIEKO, gal net kaip į priešę, ne kaip į nepažystamą žmogų žiūri su kuriuo net nenori susipažint. Tai toks mini skirtumas tarp mūsų. Ir jei nebūčiau priklausoma sexui ir nevaikščiočiau nervuota ilgą laiką negavus pist tai jaučiu mes su juo net nebūtumem draugai :D
Pragėriau DAHUJA pinigų tą naktį. Vėl skolų neatidaviau, nors pasiemiau skolą iš Švarco, vienintelį dalyką kuris dar mus siejo, tuos pinigus tiesiog pragėriau.......
Nenoriu nieko.
Nenoriu nei materialių nei morališkų dalykų,
Žinau kad privalėsiu šiandien išlyst į miestą - kašio finalas ir Lietuva jame. Tik nžn kokia bus mano nuotaika...

Aš net nebežinau kaip suprast šitus ženklus man siunčiamus gyvenimo
Gal artėja pasaulio pabaiga?
Ar man reik bėgti toliau nuo savo dabartinio gyvenimo, emigruoti ir pradėti kažką naujo tapti visai kitu žmogumi?

Šiandien rytas buvo tikrai malonus, atsibudau Evos glėbį ir papusryčiavusios sedėjau su kavos puodeliu ant palangės, mokiaus hygienos normas rydienos atsiskaitymui, šypsojaus neseniai pabudusio Užupio gatvės žmonėms viskas buvo taip ramu ir saulė glostė skruostus. Kol nepraėjo draugelis, ko tais labai susikrimtęs nors jo veide net nuovargio nesu mačius vien pozityvas, pasikvietėm užeit, pasirodo praradau ir tai, ko galvojau buvau vienintelio nepraradus. Žmones kurie mane palaikė ant kojų vos po tos dienos kai išsiskyriau su Švarcu... visi 3 dabar sėdi. Sėdi tamsiam, šaltam, drėgnam kambariuke su grotom ir sedės mažiausia 6 metus.. Žmones tie kuriuos imk ir prie žaizdos dėk, kuriem galėdavau paskambinti betkokiu paros metu ir jie galvą išsisuktų bet man padėtų, žmones kuriuos gal net pradėjau pamilt dabar uždaryti ir lyg neužtektų man šito mama parašė į fb kad mano katė mirė.
Va gryžau tiką iš sodo. Palaidojom ją prie sodo ant piliakalnio kurio viršui didelė Jėzaus statūla. Nesu krikščione bet man tas kalnas šventas. Daug ašarų išvertą viršui ten vieta kur aš pabėgdavau. Pabėgdabau išsiliet.. išsirėkt ar tiesiog pagulėt ir pažiūrėt į medžių viršūnes. Būten ten palaidoti 2 gyvunėliai su kuriais aš užaugau, Bosiukas prancuzu buldogiukas, puseseres šuo, šuo kurį vienintelį taip stipriai mylėjau, kurį žmogaus vietoj laikiau ir.... ir padarėlis. Padarėlis su kuriuo užaugau, kartu miegojau kuris vienintelis mane mylėjo visa širdim ir tik mane.. Nerašysiu daugiau nieko apie ją, ji buvo tobulas padaras ir aš tik džiaugiuosi kad galėjau užaugt kartu su ja. Dabar jos siela tesia gyvenima kažkur kitur ir aš jaučiu kad jei ten gera, jos laikas atėjo mirtis musų kūnus pasiims visų ankščiau ar veliau, nuo to bėgt nereik, tai reik priimt ir pamiršt.
Myliu tave Myciuke. Myliu taip kaip dar nieko nemylėjau ir gal nemylėsiu.
Ką dar turėsiu išgyvent?
Kiek dar iš manęs atimsi?
Gal man jau mylėt negalima? Nes kažkaip viskas ką myliu staiga dingsta per pastaruosius mėnesius atemei VISKĄ ką myliu, kas mane daro laiminga. Net baisu ką atimsi dabar? Kada tos juodos dienos baigsis ir man vėl pradės sektis? Nes pakolkas net kai visom jėgom stengiuos atsistot ant kojų tu tik dar stipriau bloški ant žemės. Nusipirkau moba nauja už 100 eu bybi.. sugadino kištuka man lohas kažkoks... ok ne lochas jis norėjo padėt tik gaila nežinojo kad skirtingi būna iPhone pakrovėjai... Ir kas žiauriausia tai supratau kad manės vėl net tik fiziškai nebetraukia joks vyriškos lyties atstovas gg wp Švarcas tu sugebėjai taip sužalot man smegenis kaip buvo tik sužeidęs Titas po jo aš visą vasarą dariau beleką ir man nepatiko nei vienas vaikinas atrodo net neturiu prie ko prisikabint, atrodo kad su tuo žmogum tikrai būčiau laiminga, bet kažkas nesuvokiamo man pastato sieną ir kad ir kaip jie stengiasi gauti mano širdutę ar bent išpist aš atstumiu. Nors ir sunku man vienai nors ble ir pistis noriu aš atstumiu.
 Matyt bijau meilės.
Vos pradėsiu ja džiaugtis iš manęs ją atims.
Tai kam save kankint? Tiesiog gyvensiu ir kol manęs vėl neužburs kokio psicho akys ir nepamilsiu jo beviltiško gyvenimo būsiu viena. Bandysiu išgyvent šitus tavo, gyvenime, siunčiamus išbandymus. Pamatysi aš stipresnė nei atrodau :))

Nebeskaityk šito daugiau, nevieta tau čia, nevieta niekam čia. Pati nežinau kodėl šitas šūdas yra viešas. Gal dėl to kad rašau čia beveik 5 metus ir dar kol kas nebuvo jokių baisių dramų dėl jo. Aš rašau savo visas (beveik) paslaptis visa paleva visus jausmus ir tai palieku vieša. Gal tiesiog nenoriu kalbėt su savim ir rašydama į viešą erdve lengviau išsipasakoju ir jaučiuosi geriau. Bet ne tau čia, Eima, vieta. Kai man exzitas parašė kad tave paguosčiau aš atsisakiau nes nenorėjau suteikt kokios nors vilties, man dabar vienai reik pabūt be betkokių dramų, bet aš jam pasakiau kad tavęs tikrai pasiilgau, šiaip gražių žodžių, bet veliau supratau, kad tu ne ką geresnis už kitus.. Negana to kad galimai mane iškeitė į kitą paną dar ir žmones mane prisimena kai tik žopa būna ir čia ne tik su tavim taip.. Tikrai hujovai pasijaučiau. Net lošt normaliai negalėjau. Bet px man tiesiog dabar sunku, dėl to taip skaudžiai reaguoju, nežinau kodėl išvis į tai reaguoju. Vienintelis prašymas tik niekam neprasitark apie šį site ir ne screenshotink, ne copink ką rašau, ir neskaityk ts'e prašau, būk bent tu žmogus toj telemunda prezenta kompanijoj. Jie jau visai nebežino kas yra asmeniniai kas yra vieši dalykai. Ir šita svetainė perasmeniška net tau, neiviena mano drauge nežino net jo, žino kad rašau kai man žopa bet ir žino kad aš nerodysiu jom tai ką rašau, nes ko negaliu ar nenoriu jom pasakyti būtinai būna čia įamžinta. Tai juolab nenoriu kad žmnes kurių realiai nesu net mačius žvengtu iš mano jausmų ir išgyvenimų. Šiaip pasiilgau tu pasikalbėjimų, bet aš labai nemėgstu būt eiline pana, o kaip supratau tikrai ne su 2 ar 3 o daugiau mergų taip chattinai, o aš susireikšminau tikrai kažką dar galvojau. Šiaip jei ts'e aš tyliu, dar nereiškia kad neturiu ką pasakyti, aš tiesiog šitoj erdvėj pasirenku geriau patylėti nei dar labiau audrint tokius pletkininkus kaip exzitas. Plius nemėgstu būt vietoj kur esu nepageidautina tai išėjau nes pats žinai ko iš manęs reikėjo pletkininkui aš žinodama kas bus pasirašiau tik pervėlai išėjau reikėjo vieną game sulošt ir čiuožt iš ts'o. Man balsas irgi daug reiškia.
Čhao Eimantai, būk geras pamiršk šita svetainę :**

Buvau manikiūro pamokoj teorijos pize rašiau daugiau nei per 12kl mokslo metus :D Net nemaniau kad tiek teorijos bus manikiūre. Čia ir biologija (odos gydimai visokie) ir chemijos (lakų dezifekagnakvlj šudu bezdalų) žodžiu tikrai sunkiau nei maniau bet man tai patinka :) o po to vien geros naujienos - gavau pagaliau anstolio laišką piso 38eu pyderai o aš jiem atsidėjau tik 30 tai reiks ką nors sugalvot. Tėvas pasiemė ta laišką pradėjo taip prota pist lyg aš iš jo tų pinigų prašyčiau. Kažkokia šian diena.. keista. Px sakiau game'insiu visą dieną, bet kad nemoku lošt.. lolą va vien loosai pastaruoju metu visiškai išsiblaškius, apie csą tyliu, kai Titas užkėlė mano acc tai beleka aš ten, gw lošt su kuo neturiu viena tyngiu, o wowui šaibų nėr. Nieko gausiu pirma stipuškę pasiimsiu wowo laiko reik mauntų iš reidų pasirinkt, kol neišėjo naujas pachas. Kas liko.. hots kažkaip netraukia, o ne online tyngiu lošt. Tai blm kaip čia pasakius neturiu ką lošt :D Piešt negaliu kažkoks gruzas šian, einu susitvarkysiu spintą.. reik persirinkt rūbus visgi vasara baigės.. taip greitai.. atrodo spėjau tik mirktelti, o viskas baigėsi...

Pasiilgau tų mielų chatų.

Pasiilgau bučinių į kaktą.

Pasiilgau rankos laikymo sunertais pirštais.

Pasiilgau žvilgsnio pilno ne tik aistros, bet ir meilės.

Pasiilgau to saugumo jausmo, tos pilnatvęs ir ramybės kad esu kažkieno nuosavybė ir nereikia kitų.

I MISS:

Per pastarasias dienas sugebėjau prarast VISKĄ 

(išskyrus drauges.)

Nesiskundžiau čia, jau baigiu išsprest visas problemas, bet kadangi vienatvė užgriaužė tai ir čia papasakosiu.

Prapisau:

Darba

Čiūvą

Tėvus (belekaip susivare buvom) reiškia ir namus (pagyvenau užupyje)

Telefoną

Pasą

Pinigus kad apmokėt antstolius

Katė miršta

Ir dar daug šūdų įvyko mano gyvenime.

Bet gera buvo šokti per lofto festą sekmadienį ir suprasti kad nebeturiu ką prarasti, kad viskas, visiška duobė... Pilnatis nupiso visiems protus o man gyvenimą. Bet pilnatis baigės pasidariau naują pasą, susiorganizavau iš kur gaut pinigų, parašiau zajavą dėl mobo, tuopat radau pigiai naują, prasidėjo manikiūro kursai tai darbo net nereikia, susitaikiau su tėvais, katei nupirksiu vaistukų gal padės, dėl čiūvo tai bbž susiradau sugulovą bet jis lohas ir tuo man pradėjo patikt tai sugalvojau kad nebeturiu sugulovo. :D Nea realiai tai neblogai patusinau. Nepaisant to kad belekas darės su mano gyvenimu dar pisau žmogų kurio nemyliu bet buvau kažkaip laiminga. Kelis kartus palūžau, netyčia patekus Švarco fb profilyje pamačiau video kurio dainos žodžius taip sureikšminau kad sugalvojau kad mane iškeitė tada jaučiausi kaip iškeista, manęs niekad gyvenime išdavę nebuvo o čia IŠKEISTA į ble "geresne"... Tai biškuti buvo panika.. Jei ne Bažne su Gliuku čj tokia depresija pistų.. bet sugebėjo abu labai gerai paguost, Gliukas savo energija ta šiluma ramybe sustabdė įsisiautusią širdį ateme iš manęs ciges kad pakelio nesuvalgyčiau viso, pakeitė į funky dainą ir palaikė mano iš nervų drebančią koją, nusiraminau nuėjau į virtuvė ir ten Bažne belekaip Jį apstūmė, nieko nesakiau, tik išklausiau ir man tai padėjo, net kai žn koks Švarcas yra ir px man ką galvoja kiti tuo momentu man tas hate'as labai buvo vietoj ir laiku. Šitas postas toks beviltiškas, minčių šuoliai jaučiu tai ką rašau suprantu tik aš pati...

Bet px tuoj įsigyvensiu, laikas gydo... aišku jei nebūtų visi aplink porom gal būtų paprasčiau gyventi, bet laikas gydo tuoj visai nebereaguosiu į mielus porelių prikolus kurių taip pasiilgau.. 

Noriu dabar kad kas ateitų ir paimtų mane ant rankų nuneštų nuo pc ir mestų į lovą pradėtų kutenti bučiuoti pasakytų ką nors gražaus arba durno krv susimuštumem pasimylėtumėm ir užmigtumėm. Va. Bet to nebus. Kol nepamilsiu savęs to nebus, kai pamilsiu save, gal kas nors pamils mane, ir ne pusei ir ne 2 metam o ilgiau ir stipriau. Nenoriu turėt daugiau laikinų santykių, nenoriu su baime laukti jų pabaigos, nemaniau kad viskas taip greit baigsis su Švarcu nuoširdžiai tikėjau kad va Jis tas.. Pasirodo Jis buvo tik eilinė stotelė mano fakin gyvenime.

Stotelė kurią iki šiol myliu...

Ir priimčiau atgal jei tik norėtų..

Viltis miršta paskutinė.

Dabar reik susitvarkyt savo gyvenima o kas bus veliau tas bus. Žiūrėsim

Labanakt man ryt į paskaita, myliuu :*

Jaučiu kurį laiką čia užsuksiu.

Jei tik turėsiu galimybę ir laiko čia rašyt jos nepraleisiu.

Dabar dar Palangoj sėdžiu ant supamo krėslo su laptopu ir ištiesų šalu, apsirengt aišku sunku nes visus rūbus per anksti supakavau ir esu per daug tingi kad kapstytis dėl vieno megztinuko tai va ir šalu, pakilo bjaurus vėjas, nors visą sav jo nebuvo čia kaip ženklas kad pats laikas baigt atostogas.
Buvau Latvijos krantuose, prisirinkau nuostabių akmenukų darysiu pakabukų kolekcija, kiekvieną akmenėlį dedama į krepšiuką jau mačiau kaip vėrinukas atrodys. Ir radau savo pirmąjį akmenį su skylutė!! Jis jau kaba ant mano rankos tik kol kas ant plono siūlėlio, namie pasidarysiu sau tvirtą apyrankę ir pagaliau kairė ranka turės kuo didžiuotis. Sugalvojau norą ir pažiūrėjau į saulę per skylutę, noras labai geras tik gaila sakyt čia negaliu nes neišsipildys, kai išsipildys pasakysiu, nes esu tikra kad išsipildys tik laikas neaiškus... reikėjo pagalvot apie laiką sakant norą.. durne.
Sapnavau šianakt jį. Sapnavau kad mes išsiskyrę bet kažkokiam ale plote esam ir vis vienas prie kito "netyčiom" prisiliečiam, sapnas buvo toks keistas ir jausmingas, ryte pabudau su ašarom, daug labai sapnavau pastaruoju metu, begalo daug žmonių dalyvavo mano sapne, bet jis pasirodė tik šiąnakt, o sapnas buvo toks realus, be jokių scenos šuolių ir tobulai atitiko veiksmus vykstančius dabar, lyg būčiau mačius netolimą ateitį, tikiuosi ne. Man geras išbandymas bus su juo kur nors būti, kad ir vienoje patalpoje, o tai neišvengiama, vis jei ne per draugus tai kokiam tūse susimatysim. Net visai įdomu bus save išbandyti, savo stiprumą, gal bus px? Tikiuosi bus px, nėr čia ko dabar apie tai galvot bus kiap bus, svarbiausia tik taip neprisileist jo kaip sapne, jis nebevertas net liest mane.
Varysiu čj šianakt pas žmogutį vieną, Iš kurio tik vieno noriu, o kadaise norėjau visko. Varysiu šianakt pas jį vadinamai pachillint. Gal išties tik pachillint, bet ne tai svarbiausia. Reik išmokt džiaugtis laisve, prisimint kaip gerą būt tvardoma tik savo pačios savigarba ir sveiku protu, kartais pasileist nuo pavadėlio daryti beleką nesureikšmindama ar tai kitam žmogui patiks. Tiesiog vėl tapt ta pohujiste,  nebėra mano gyvenime tokio vyro kuriam norėčiau sudaryt kažkokią ahujena įvaizdį, tiesiog būsiu savim ir neslėpsiu savo trūkumų ir nesveiko proto. Galiu atsipalaiduot, neturiu niekam itikti dabar galiu tiesiog džiaugtis akimirkom nesirūpinant ar viską darau gerai. Nesirūpinant ar jam gerai. Reik pradžioj išmokt rūpintis savim, kad aš pati būčiau laiminga tada galėsiu rūpintis kitais. Nes per pastaruosius metus visai pamiršau save, sureikšminau žmones kuriuos myliu ir pati tiesiog išnykau, nesistebiu kad toks žmogus tampa nebeįdomus, kaip gali mylėti kažką kas visai praranda charakterį ir būna tiesiog kaip tavo angelas sargas kuris daro tik tai kad tu būtum laimingas, nžn man tai nusibostu. Pamilsti asmenybė kuri staiga tampa tik tarnu. Ačiū Dievam kad susivokiau pagaliau.
Plius vis galvoj pradedu suvokti kad nėr tas Švarcas toks tobulas, Įsimyliu ir visi trūkumai mieli pasidaro. Kad nustot mylėt reik tuos trūkumus nuvalyt nuo blizgučių. Rasiu aš savo antrą dalelę kadanors. Bet ne dabar, dar neatradau pati savęs tai kodėl gi nepasidžiaugus savo laisvę kol jos neatiduosiu širdies savininkui, tam kuris nebus žioplas ir jos nepames.
Jau išties beleką paistau bet tas grynas oras mano smegenim labai gerai veikia :D
Man išties gera, tik vėsu, bet reik grudintis o ne zyst!
geros dienos anonime :*

Norėčiau gauti laišką, kuriam rašo apie Venecijos orą ir rytinės kavo skonį, aš jam/jai nusiūsčiau miniatiūrinį mėnulio piešinuką sudėta iš mažyčių raizgaliukų ir ketureili apie tai kaip dabar jaučiuos. Ant rusvos spalvos popieriaus juodu rašikliu ir tvarkingai sulankščius kad forma tobulai atitiktų vokui.
Kartais noriu tokių iš šono atrodo kvailai romantiškų dalykų, niekad nelaikiau savęs romantike, bet matyt iš mamos gavau šį bruožą.
Norėčiau gulėti terasoje blausiai apšviestoje skirtingų spalvų, kad namą gaubtū miškas ir aš skaityčiau knyga mylimojo glėbije. Arba klausyti gitaros skambesio gulint bute ant šviesaus pukuoto kilimo gal net dainuot.
Bet tuo pačiu ir noriu parą lošt online gamus su žmonėm kurių nesu gyvenime mačius bet pažystu jau keletą metų, pažystu gal net geriau nei savo realius draugus.
O dar tuo pačiu metu noriu būti festivalyje kuriam mane supa keli šimtai nepažystamų žmonių ir šokti pagal muziką kurią tikrai nedaugelis suvokia.
Nepažystu pati savęs.
Esu daug asmenybių viename. Tikriausiai dėl to taip lengvai sutariu su belekuo. Jaučiu net su medžiu susikalbėčiau. Bet dėl to dažnai pagaunu save pasimetusia, nesuprantančia ko noriu.
Net nežinau ar tai geras ar blogas bruožas.
Aišku aš taip netyčia manipuliuodama žmogum, priverčiu jį manyti kad esame panašūs. Tada jis jaučiasi su manimi jaukiai, nebijo kalbėti, pasitiki. Jei tik būčiau blogas žmogus ech kiek aš galėčiau padaryti, su tuo kiek informacijos apie kitus žmones jų norus ir gyvenimo būdu yra prikimšta mano galva.. Jei tik norėčiau tuo pasinaudot blogais tikslais eeech. Bet aš net priešu rūpinuos :D Toks bukas išties aš padaras esu, pergera mano širdis.
Kartais pagalvoju kad ne ten esu kur reikia, kad man reikia būt tarp tų vadinamų menininkų. Sedėt parke ir kalbėt apie knygas istorija ir parodas, o ne tūsus žmones ir narkotikus.. Bet aš jau esu tie tūsai žmones ir narkotikai ir neturiu draugų kurie mokosi dailes akademijoj taigi sau ramiai viena skaitau knygas, jas sau ramiai viena analizuoju, domiuosi istorija tik dėja neeinu į parodas, nes neturiu su kuo o viena aš ten jaučiuosi ne vietoj. Bet aš neišgyvenčiau ramaus gyvenimo. Man reikia beleko, man reikia adrenalino, man reikia nelegalių dalyko beleko ko negalima daryti man to reikia savo gyvenime, jaučiu orgazmą iš gyvenimo man pasiūstų staigmenų dėl to beveik neplanuoju gyvenimo ir mėgausuosi plaukimu juo. Kai surandu antraja puse man staiga reik planuot ateitį ir tada kai išsiskiriu griūna visi planai.. visa ateitis. Tad net nežinau ko man reikia, ar keliautojo, ar menininko, ar šiaip narkomano nežinau ko man reikia. Va apie ką kalbėjau 2pastraipas atgal.

Gal man nereikia nieko?

Gal tiesiog mėgauti gyvenimu netrokštant kažko specifinio, jug budistai stengiasi visą savo gyvenimą tai pasiekt, kad galėtų pasiekti nirvana jie turi NIEKO nenorėti. Nieko netrokšti. O mes norim tokių paprastų dalykų kuriuos daugeli pamatom reklamų stenduose, kurių mum net nereikia, bet jų negavę mes jaučiames blogai. Buki padarai.
Reik tiesiog džiaugtis tuo ką turiu ir siekti būt geriausia srityse kurios mane daro laiminga.
Daryti viską DABAR ir nelaukti kažkokios situacijos, kaip aš laukiau to kol persikraustysiu gyvent su Švarcu pradėsiu gyvent, reik tiesiog gyvent :)
Ir mylėti save.

Žinau ko man trūksta:
Man reikia žmogaus kuris mane motyvuotu kurti.
Kuris stumtu mane į priekį kai noriu prisėsti ir pailsėti
Kuris nekritikuotų tačiau ir perdaug negirtų kad tobulėčiau. (ne kritika o pagyrimai mane skatina)
Tai nebūtinai turi būti mano vaikinas/mergina. Man tiesiog dabar trūksta tokio žmogaus gyvenime.

Aš esu katė.

 Esu nepriklausoma butybė

Grakšti gudri smalsi

Nemėgstu būt šlapia, bet turiu būt švari

Tačiau esu naminė katė. Man reikia šeimininko. Ir net jei to dažnai neparodau man reikia švelnumo, man reikia kad mane glostytų, maitintu ir padėtų susitvarkyt su mano šūdais (būkit geri tiesiogiai nesupraskit šito.). Nesu iš tų kačių kurios lenda į akis, šoka ant stalo ir reikalauja dėmesio, bet man sunku būt nenorimai. Man reikia kad manęs norėtų, norėtų mane paglostyti... mylėtų mane.
Ir štai.
Išmetė mane pro langą, kaip jaučiu ir būtų pasielgęs su kate kuri jam nepatiktu. Paliko mane Švarcas. Taip šaltai.. taip žiauriai kaip niekas su manim nėra pasielgęs. Jis nuo pat pradžių man nieko nejaute, nes tikina man jog jo jausmai tiesiog dingo... taip nebūna. Jis tiesiog buvo užvaldytas bukos simpatijos, o aš per tą laiką sugebėjau pamilt.
Dabar nesuprantu kaip jaučiuosi. Mane palaikė visi, absoliučiai visi, net jo geriausi draugai. Vos jis man paaiškino jog nebemyli manęs aplink mane žmones būrėsi ir palaikė šypsena mano veide neleido nei sekundei pasilikt su savo mintimis ir praėjus nuostabiai savaitei per kurią jaučiaus kaip per kokį gimtadienį gryžus iš festivalio GAIA mane tėvai išvežė į Palanga. Ir neišvengiamai čia turiu daugybe laiko su savo mintim, pradedant nuo to kad esu viena kambaryje baigiant besideginant lendančiom mintim ir prisiminimais. Maniau jog man pavyko taip lenvai jį paleist, klydau. Ilgesys plėšo širdį, įpač matydama mano tėvų porą skauda, nes suvokiu jog esu viena. Pamestas ir nebeieškomas nes nebereikalingas daiktas. Va kaip jaučiuosi.
Eilinį kartą į galvą lenda tai koks tobulas jis. Bandau nekartot klaidų, stengiuosi užkišt galvą jo minusais, kurių buvo tik buki 2.
1. Jis nemėgsta kačių. Kaip galiu mylėti žmogų kuris nepakenčią padarų kuriuos Dievo vietoj laikau? Aš net miauksėt nustojau... net.. dėl jo aš slėpiau savo katiniškus instinktus, realiau išsireiškus - savo charakterį.
2. Jis nėra psichas dėl sexo. Jam vpš px gali to sexo ir nebūt niekad to nesureikšmindavo ir jaučiu daugeliui merginu tai net geras bruožas, jo vienintelis skundas dėl manęs buvo jog reikalauju per daug sexo. O va aš tai ligonė. Konkreti. Jei tai būtų fiziškai imanomą visą laiką pisčiaus :D Išsiugdžiau kantrybę, nors ir jaučiaus nepatraukli kadangi jis nenorėjo manęs kiekvieną kartą kai atsirasdavo galimybė aš kenčiau tai...
Žinau kas yra santykiai ir žinau jog vos pamačius trūkumą reik stengtis prisitaikyti ir meilė padeda tą nesunkiai įgivendinti. Daug porų išsiskiria nes nežino šio dalyko. Santykius reikia puoselet, niekada nebuvo ir nebus tobulos poros, net jei ir iš šono taip atrodo jie ideda daug pastangų kad tai išlaikyt.
Myliu Švarcą ir net kai visom jėgom bandau suvokti kad VISKAS širdis dar palaiko plonyyyti siūlelį, plonyytę viltį jog jis suvoks ką padarė ir sugriš. Net kai jis tiap žiauriai mane paliko, taip negailestingai, aš vis tiek jį labai myliu ir priimčiau atgal, išties tapčiau šaltesnė, bet priimčiau atgal. Toks jau žmogus esu, mane vienas žmogus trypė daug metų ir aš tai kentėjau, kentėjau nes mylėjau. Taip tai aš stiprus žmogus, kol nekalbam apie meilę.

Trapi mano širdutė vėl buvo mesta nuo dangoraižio stogo. 

Tik šį kartą daug žmonių rankioja šukes nuo asfalto ir bando prilipdyt atgal.

 

Kurį laiką stengsiuos nepamilt

Pradėjau paniškai bijoti meilės.

https://soundcloud.com/sasse/chopstick-johnjon-roots-sasse-remix

Tik stiprūs bosai dabar palaiko mano širdies plakimą. (vargšiukai kaimynai)
Paskutiniai kantrybės lašeliai kybo, jau kurį laiką, užvaldyti bukos vilties.
Visą savaitę dariau beleką ir buvo tikrai smagu, buvau su žmonėm kuriuos tikrai labia myliu ir jų šiluma palaikė šypsena mano veide. Bet vis negaliu suvokti kodėl mane taip karma žaloja ir žmogų kurį išties pamilstu atima, vos tik pamilstu, vos tik suvokiu kad negaliu gyvent be jo... bum. BABAH. snhk;shjrtiona;szhm. Dar gyvenu viltimi kad užfilmavo ir nerašė nes intensyviai ruošės renginiui ir nenorėjo blaškytis, bet jaučiu kad taip nėra ir tas yra skaudžiausia.. Mano nuojauta manęs niekad neapgauna.
Aš kažkokia prakeikta.
Lol net griaustini balkone užgniaužia kalonkės, grindys dreba, bet man taip ramu.
Man atrodo aš prarasiu džiaugsmą meilės, per daug aš kenčiu, tuoj bijot jos pradėsiu. Noriu išvaryt į užsienį. Varysiu į Vokietija. Jei tik išsiskirsiu su Švarcu (kad ir kaip sunku būtų tai suvokti.. galimas variantas) tuos tris mėnesius taupysiu ir vos baigus studijas lėksiu pas Vokiečius, šiek tiek pasikelt savo ego ir pabendraut su Lietuvos nesugadintais žmonėm, piešti vietose kuriose būsiu pirmą ir tikriausiai paskutinį kartą ir tuos piešinius siūsiu draugam Vilniuje. Jau žinau pas ką gyvensiu tai chill. Negalėsiu likt Vilniui, jei ne Kaunas tai šausiu toliau, žymiai toliau.
Taip skauda apie tai galvot.
Nežinau ką daryt.

Ai
Darau visiškai beleką su savo gyvenimu.
Bet šiuos metus aš tam ir skyriau.
Baigiau šūlę, išlaikiau 5egzaminus, užsirašiau manikiūro kursam pradėsiu rugsėjį ir 3 mėnesiukus turėsiu ką veikt.. Tai reiškias liksiu Vilniui dar 4 mėn.. Tada gal į Kauna.. tikiuosi į Kauną..
Veliau gal apie reikalus.. šiek tiek noriu paverkti apie savo durną širdį ir dar durnesne save kad klausausi būtent jos o ne proto.. Ir kodėl aš nesimokau iš savo klaidų.. eilinį kartą susiradau žmogų kuris visą save atiduoda kokiam nors tikslui, kad toj srity tapt geriausiu, ir tokiam žmogui atiduodu save pačią. O tada verkiu kad negaunu pakankamai dėmesio... cmon girl kada nustos peštis širdis su protu, kada suvoksi ko nori iš savo antros puses iš savo gyvenimo? Visų pirmą jaučiu reik atskirt šiuos du aspektus, nes aš eilinį kartą juos sudėjau ir jaučiuos praradus gyvenimo prasmę..  aš neišsiskyriau tiesiog atėjo tas laikas kai jis tiesiog užsiema savo reikalais ir negali man skirt tiek dėmesio kiek noriu - o aš psihuoju.. žinojau kad ateis toks laikas - bet vis tiek psihuoju, žinau kad esu mylima bet širdis jaučias jog vpšė nereikalinga.. jaučiuos lyg šizike. Dvi asmenybės manyje, viena įsimylėjus ir kita protinga... gaila tik kad ta įsimylėjus valdo dažniausiai o protinga tik kartais įsiterpia. Negaliu įsivaizduoti savo gyvenimo be Švarco, tikriausiai vėl pradėčiau tūsint žiauriai kad nė sekundę nepasilikt su savo mintim, vėl žaločiau smegenis ir ištisas paras leisčiau su skirtingais žmonėm. Vaidinčiau faina ir smagią nors vidui bėgant laikui tik byrėčiau kol iš manęs nebeliktu nieko. Jei  išsiskirsiu su juo labai bijočiau meiles, jaučiu vos tik pradėčiau jaust kažką stipresnio nei draugystė iškart dinkčiau, kad tik vėl nekentėt, aš pati apsikraunu, jaučiu net būtų tobuli santykiai aš vis tiek šūdų prisigalvočiau ir kentėčiau. Mane jau geriau muša iki outo nei skaudina žmogus kurį myliu.. fizinis skausmas nepalyginamas su psichologiniu, žaizdas išgydisi bet jausmai liks visados, nesvarbu kas benutiks jei tik jaučiau kažką žmogui niekaip nestsikratysiu to virpesio širdį.
Net nežinau ką reiks daryt jei kris mano santykiai ant skardžio.. ar gaudyt bandyt visais įmanomais būdais susigtąžint meilę ar tiesiog paleist ir laukt, žiūrėt ar sugįš, o sunkiausia, ko jaučiu tikrai nesugebėčiau, apsisukt ir nueit, juk gyvenimas tik prasidėjo kodėl turiu jį baigt vieb dėl jautrios širdelės kuri pamilo žmogų kuriam svarbiau jis pats. Nžn gal čia aš nesveika ir žmones kuriuos myliu keliu aukščiau nei esu pati, dėl jų givybę paaukočiau, galbūt aš meilę suvokiu kitaip dėl to taip kenčiu.
Nenoriu daugiau nieko sakyti. Ate. Sori už klaidas per mobilka rašau, tikiuos įskaitoma... jei tik kas skaito.

Labas
Ir išties čia užklystu tik kai mano širdelei neramu.
Praeitam poste kalbėjau apie įskaitas..
Lietuvių - 10
Anglų - 9 :3


Ilgą laiką jau skraidžiau padebesiais ir bijojau šių dienų, labai bijojau ir jos būtinai turėjo prasidėt per egzaminus.
Dabar jau ramesnė, pradėjau mokytis, išties mano gyvenimo būdas draskė man smenenus smarkiai, ačiū dievui susivokiau tai dar mėnesiui likus prieš egzus, galva jau blaivi daugiau nei savaitę ir taip bus iki paskutinio egzo, o tada taip driokstelsiuuuuu!!! O gal ir ne, visai buvau pasiilgus to sveiko proto ir padorios sveikatos pirmadienį, net miegą beveik susitvarkiau! Atsikeliu dabar automatiškai dar prieš žadintuvą 5/6h ryte ir negaliu patikėti savimi. Jei taip ir toliau galėsiu dėt sau ant kaktos didelį pliusą ir didžiuotis kad esu toks stiprus žmogeliukas. Negi taip sunku mėnesį negert ir nesišlaistyt naktimis bbž kur. Vietoj to pasedėt prie knygų manau tikrai nepakenks mano ateičiai :D
Rytoj technologijų egzaminas, turėčiau daug papasakot apie jį, bet jau taip išpistos smegenys su juo kad norisi negalvot, tik va eisiu į vonią pagulėsiu pakalbėsiu luboms pristatymą savo šviestuvo ir bus ok. Nebijau neišlaikyti, bijau kalbėti prieš vertintojus. Durna baimė.
O šeštadienį anglų egzas, tai rašau rašinius, skaitau anglišką žurnalą ir žiūriu serialus. Geriausias mokymasis būtent man :3
Tada turėsiu savaitę paskęsti literatūroje, matematikoje ir fizikoje.
Ir ateis mirtis.

O šiaip kodėl aš čia? kol kas tik visai gerus dalykus pasakoju.
Aš čia nes esu labai bukas padaras. Nekantrus bukas padaras ir aišku bailė.
Labai nedaug tau pasakojau apie dabartine meilę. Ji tobula. Pagaliau po dviejų savimylų pagaliau radau žmogų kuris mane taip lepina ir išties planuoja ateitį kurioje esu ir aš! Pabaigus egzus varau į Kauna, gyvensiu pas mano širdies savininką ir turėsiu metus sugalvoti kas aš ir kuo noriu būti.
Bet va problema ta - kol aš dar ne Kaune aš labai retai jį matau, o man dabar jo nežmogiškai reikia! Tėvai kelia tik spaudimą, jokio palaikymo ir nuraminimo, supratimo.. Išvažiuoju į Kauną ir tik ten jaučiuosi laiminga ir reikalinga... Bet Kaunas toli, mano mokykla Vilniuje ir važinėjimas kol kas nėra tas brangus malonumas kurį galiu sau dažnai leisti. Todėl va. Visas mėnesis vienai Vilniuje, apsikabinus knygas bandydama nekreipti dėmesio į aplinka, į kompiuterinius žaidimus, draugus, tūsus ir svaigalus, kol meilė dirbs Monake. Man vos užtektu sedėt apsikabinus tą knygą tam pačiam kambaryje kur ir jis, ar bent miegot jo glėbyje. To nežmogiškai geidžiu dėl to grūzas ir neeina susikaupti ir žinojimas kad tai dar truks kurį laiką man tik dar labiau skauda.

Einu nuplauti dalį skausmo, pasileisiu vonioje kokį the XX (muzikos grupė) užsidegsiu smilkalą išjungsiu šviesą ir pamedituosiu. O pristatymas.. manau man geriausia jam išvis nesiruošt tada nesiparinsiu kad ko nepasakiau tiesiog kalbėsiu, skaidres turiu, pizdelint moku, geriau sau dūšia nuraminsiu.
Palinkėk man stiprybės.
Jos tikrai prireiks..

ačiū.

Ilgą laiką jau čia neužklydau..
Nebuvo ištiesų ko. Turiu kam rašyt viską apie ką vos pagalvoju ir man nereik čia gaišt laiko kuris dabar man toks nežmogiškai svarbus! Ateinantį pirmadienį man kalbėjimas aš dar neturiu parašius kalbos.. pasimetus išties aš bet nesuvokiamai Laiminga nes įsimylėjau! Seniai labai jaučiau šitą jausmą. O viskas taip random gavos kad man labai baisu kad viskas gali taip random ir baigtis... kol kas viskas žiba atrodo geriau ir būt negali, bet tas ir gąsdina. Nes aš skraidau padebesiais ir jei tik prarasiu šita žmogų aš žlugsiu morališkai... garantuota depresūha ir savęs visiškas nevertinimas. Aš per daug laiminga kad jį turiu.. bijau, bijau jį prarasti labiau nei bijau mirti. Išties įsimylėjau ir negaliu patikėt kad per tokį trumpą laiką žmogui jaučiu tokius nesuvokiamus jausmus.
Myliu.
Bet reik susiimt, reik mokytis iš klaidų ir būt stipriai.
Aš stipri :]

Noriu verkt. Bet negaliu.
Ir jau taip antra para.
Jei ir pavyksta išliet šiek tiek skausmo iš kūno, jis baigiasi po ketverčio ašarėlių. O aš taip noriu išsiverkt. Žiauri depresuha man. Atrodo nenoriu visiškai nieko, net egzistuot sunku. Ir ne dėl drgz taip, šį savaitgalį per valentinke tik parūkiau ir alų maukiau. Tiesiog. Skauda žiauriai. Noriu db pagyvent viena ir paveikt NIEKO. prasivartyt lovoj, pažiūrėt į lubas. Man produktyvumo duobė. O tiek reik daug nuveikt būtent per šia savaitę kurios jau viena diena kažkur dingo. Per valentinke supratau kad nihuja aš nelaikau Kevino draugu, kad vis dar kuriu kažkokias beviltiškas viltis. Ir vakar naktį, naktį po valentinkes nakties, kurią man taip reikėjo kažko, kai jaučiausi vienišesnė už.. nerandu net palyginimo. Man taip reikėjo bučinio. O gavau tik realybės pliūha. Kas man. Gaunu aš dėmesio bernų, gaunu ir jis mane nervuoja. Tik vienetų dėmesys mane domina, maždaug 1 iš 200 čiūvo šypsena mane jaudina. Ir ką su tokia kaip aš daryti>? Verkiu kad viena, o visus aplink atstumiu. Nenukrypstant nuo temos, tai negavau aš jokio bučinio per tas naktis. Negavau nes iš tų kurių norėjau, gaut negalėjau. Vienas turi merga, kitas per tūse savo nirvanoj tripino, o tas.. tas kurio vis žvalgydavausi, dėl kurio taip pikta ant savęs... to bučiuot negalima. Ir + px jam ant manęs. Tai praeitą naktį nesusiorganizavus sau to kurio noriu (skambinau ir Kevinui, kažkur afterino, netavarė tai dalbajobė dar veliau parašiau ar neapsigalvojo, nesamoningai tai padariau, lyg inkstinktas) tai gulėjau viena miegamajam pas Eva ir ignoruodama kito kambario aistringus garsus sau rimtai galvoj dėliojau mintis. Mintis apie tai kad reik visiškai, pilnai ir negražinamai ištrinti jį iš savo atminties. Gal tai psichei kaip aš padės... Norėčiau kad kitą kart jį pamačius matyčiau tik pažystama iš tūsų, "ai kažkada ceche mačiau jį", jei prieitu pasisveikint, gal susipažint iš naujo. Durnai skamba. Bet pažystu save. Jei nesiimsiu tokių drastiškų veiksmų toliau svaigsiu apie tai ką jau seniai turėjau palikti už nugaros. Tiesiog niekad apie jį nekalbėt, ir je tik mintis galvoj apie jį užsimegztų - jątapačią sekundę pamiršt. Pradėt galvot apie katinukus, lolą ar orą. Px ką. Tik ne jį.

Reik būt stipriai. Ir jei kada atsiras galimybe, net nesvarstyt apie ją tiesiog įjungt bitch mode'ą ir atstumt pačią pirmą sekundę. Geriausia net nežiūrėt jam į akis. Niekados daugiau nežiūrėt jam į akis. Nes tas spindesys gryžo. Ta naktį, apie kurią pasakojau praeitame poste, paprašiau kad jis man pažiūrėtų į akis, nes maniau kad pasirodė. Deja. Jo akys vėl kaip visatos, nesuvokiamo grožio, paslaptingos ir begalines. "Nenoriu nieko dabar tik jo glėbio" tiką suskambėjo galvoj. O jau maniau kad man pavyksta jį užgrūst į praeitį. PRISIMIAU. man perinstaliavo windowsus ir aš į flašha įsikėliau papkytę su nuotraukom, visą kita sakau trink noriu naujo švaraus pc. Ir pamiršau, kad už note appso ant desktopo buvo paslepta papkytė pavadinimu "praeitis" ten Titas, Kevinas, Julianas... Dūrė į širdį kai prisiminiau, bet bem kaip gerai ištikrūjų kad tų foto nebėra. Bus lengviau paleist. Tuos tris pasikėlusiu savimylas. Tuos tris dėl kurių žmogų būčiau nužudžius, dabar galiu tik prisimint kaip... ne. Aš jų negaliu prisimint. 

Aš va, ištryniau juos, iš mano pc, reiškias ir iš mano gyvenimo. 

Jie nebeegzistuoja man :)

Nebepažystų nei vieno.

you mant ALOT to me.
MEANT.
in the past.
never again.
now you mean nothing to me.

Dėl sekundėlės euforijos - aš atiduodu paras skausmo.

Dėl vienos stebuklingos nakties - aš atiduodu savo pagarbą sau.

Bet man gera, nes žinau, kad manęs trokšta. 

Tuo viską ir baigsiu.

Užsirašiau kažkada sau  pakalbėt apie nuodemę ir supratimą.
Dėl to negaliu visko užbaigt tais dviem sakiniais, praeita naktis labai gerai tinka šiems žodžiams.
Miegojau su Kevinu šianakt.
Buvo taip sava, aš buvau taip pasiilgus to jo stipraus glėbio..
Labai daug plepėjom, išsikalbėjau, išsiaiškinau viską kas nedavė ramybės mintyse. Taip pat jis pažino mano kūną iš naujo, nežinau ar atsirastu bent mažytis taškelis, kurio jis nebuvo palietęs per visą naktį, man to žiauriai reikėjo. Su Kristina kūne aš mėgavausi kompanija, buvo žmones su kuriais galėjau būt savimi ir pilnai atsipalaiduot.
Bet aš padariau nuodėmę, aš pasidaviau savo troškimui, fiziniam nepakankamumui. Man reikėjo būtent šianakt įjungt ta bitch mode ir su juo elgtis kaip su kokiu draugu kuriuo neįtin pasitikiu ar šiaip šalčiau. Veliau gailėčiau kad praradau progą aišsilieti, bet po kurio laiko suprasčiau kad taip tikrai yra geriau, nors ir įdomus žmogus jis, deja nevertas tiek minčių ir dėmesio iš mano puses. Turiu užsiimti visais reikalais kurių prisikroviau gyva galvą, visi egzaminai, projektai, olimpijados, Vainiui va dar dekora kuris kabės ant dj stalo turiu pasiūt. Todėl galva turi būt švari. Stengiuosi ją ramint šiandien visus tuos momentus kuriuos nemiegojau.. Aš tiesiogine to žodžio prasme miegojau per visas pam šiandien. Bet buvau visose. Net nepavėlavau į pirmą, kartu su Kevinu išvarėm, jam į poliklinika man įmokymo įstaigą ir tie santykiai... Aš noriu būt draugė with benefits ir noriu nieko bendro neturėt su juo vienu metu. Žiūri į žmogų - jo nori ir neapkenti vienu metu. Gerai. Neapkenčiu aš savęs, ne jo. Nes žeminuosi taip elgdamasi. Žeminuosi prieš save, o man labai svarbu nuomone apie mane. Jei aš savęs nemėgstu tuo momentu esu bevertė fiziškai. Man reik jaustis ahujena. Visada. Nes kitaip aš po truputi degraduoju, lyg pasiduodu, užvaldo tingulys ir mintys apie beviltiškumą - tai veda prie gruzo... Gruzas veda prie depresijos. Todėl negaliu daryt dalykų kurių sau neleidžiu.
Šia naktim nesigailiu, dabar jau ne. Susitvarkiau požiūri.

Bet man du dalykai yra visada liks nuodėmė: 

Kevinas ir Kristina.

Du draugeliai. Draugeliai kurių noriu kaip šokolado.

(o šokolado aš noriu visada ir be saiko) :)

Šiandien frazę visko reikia su saiku aš užsirašiau kaip nenuginčijamą faktą. Paprastai neigdavau, maniau kad gero negali būt per daug, klysdavau, bet vis tiek naiviai tikėdavausi.. Ačiū Dievui pagaliau patirtis įrodė kad saiką reik turėti visada ir žinoti kada sustoti, bet kokia tema kalbant, nuo svaigalų ar maisto iki miego ir pažystamų skaičiaus.
Buvau... oooi greičiau išvardinčiau kur aš nebuvau :DD
Dabar daug laiko praleidžiu pas Symute su Eva, man ten gera, visada jauku ir niekas nenervuoja, myliu tas mergaites, nors tikrai dar neilgai pažystu. Iš jų sklinda tokia maloni aura kad tiesiog nesinori nuo jų pasitraukti ir jom patinka mano kompanija todėl tiesiog džiaugiames akimirkom kartu.

Šia savaite truputi persistengiau. Turbūt ateinančia sedėsiu namie miegosiu gameinsiu ir mokysiuos, reik pailsėt.. Va per tris paras nuo ketvirtadienio miegojau daugiausia 5/6h.. Dabar lavonas aš, gyvas lavonas, nei rankyčiu, nei kojyčių, nei smegenyčių... Reik rebilitacijos po ketvirtadienio lofto, penktadienio cecho ir šeštadienio YAGA-BALL'o . Visos naktys buvo fantastiškos, buvo taaaaip gera, ištisas naktis šokau, bendravau su pačiais fainiausiais žmonėm! Bet dabar reikia pertraukos. Ir nuo žmonių ir nuo svaigalų ir nuo cigarečių ir nuo stiprios muzikos ir nuo visko viso to gėrio kurio man buvo totalus overdozas, nesigailiu nei vienu savo padarytų dalykų - tiesiog žinau kada reik sustoti ir pailsėti.

kas per daug - tas nesveika :)

Vienišumas griaužia iš vidaus. Man reik vyriško glėbio... bent vakarui.. negaliu per tą vienatvę nustot galvot apie Kevina. Dalbajobe aš. Bet šiaip tai viskas zjbs.
Gražus ištiesų tas gyvenimas :)

Tas jausmas, kai nežinai ko nori, bet tau to kažko taip trūksta, kad pradedi norėt tai ko ištiesų nenori, tam kad nejaust to nežinios jausmo..Tai va.. Buvau šį savaitgalį su Eva abi naktis ceche, o dienas pas ją prakimarinom, šėštadienį visą pramiegojom.. Išties buvo smagu, bet vakar naktį labai ilgai grojo Kevinas.. Man tikrai žiauriai patinka kaip jis groja, bet negalėjau patūsint, labai širdį skaudėjo girdint jo muzika ir matant jį prie pulto. Žinau kad aš jo nenoriu, bet kol nerasiu kažko kito vis kelsiu beviltiškas mintis vos kas primins man jį, o visas mano dabartinis draugų ratas jį pažysta man į betkurį pažiūrėjus gali suspausti širdutę, ne jo aš noriu, aš noriu būt nevieniša.. Bet man dalbajobei niekas neįtinka... 

Bet aš laiminga (nors skauda širdį, nors spaudžia mokslai ir nesusikalbu su tėvu) aš patenkinta tuo kas esu, kaip esu ir su kuo esu :)

Tuoj eisiu miegot, bandysiu užmigt naktį, jau seniai tai teko daryti, man nakties laikas persitempė į rytą ir reik kaip nors sugebėt ryt atsikelt į mokyklą. Nieko visiškai nieko nepasimokiau per atostogas. 

Aš beviltiška

Ir vieniša
Beprotiškai vieniša. Visi porelėmis, porelėmis, o aš viena. Nenoriu nei vieno iš mano pažystamų rato, aš visiškai viena, net neturiu ko siekti ar apie ką svajoti. Tiesiog esu viena. Ir nenoriu jokių naujų pažinčių vpš nuo žmonių pavargau,  pavargau šypsotis, pavargau būt mandagi, faina, maloni. Pavargau visiem padėti. Pavargau gyventi.
Gruzas. Pavydas. Nuovargis.
Ne man ne athodai. Tiesiog atėjo tas laikas kai reik man dingt iš visų gyvenimo ir pradėt iš naujo. Bet šį kart nenoriu... Šitie raveriai, jie fantastiški žmones. Myliu juos visus, visus ir tuos kuriuos vos pažystu myliu. Nenoriu pabėgt iš jų gyvenimo, bet atėjo kažkoks laikas. Gal bent pertrauka nuo tūsų ir skanumynų. Nepagalvokit kad mirt noriu, galvoju kad tik reik pakeist aplinką bent trumpam..
 O gal nereikia jokių pokyčių? Gal man tiesiog skauda širdį, nes niekas manęs nemyli.... ar kad aš nieko nemyliu, esu niekeno, pamestinukė.

Aš dabar tik tuščias politileninis maišelis blaškomas vėjo po gatves.