Tas jausmas, kai nežinai ko nori, bet tau to kažko taip trūksta, kad pradedi norėt tai ko ištiesų nenori, tam kad nejaust to nežinios jausmo..Tai va.. Buvau šį savaitgalį su Eva abi naktis ceche, o dienas pas ją prakimarinom, šėštadienį visą pramiegojom.. Išties buvo smagu, bet vakar naktį labai ilgai grojo Kevinas.. Man tikrai žiauriai patinka kaip jis groja, bet negalėjau patūsint, labai širdį skaudėjo girdint jo muzika ir matant jį prie pulto. Žinau kad aš jo nenoriu, bet kol nerasiu kažko kito vis kelsiu beviltiškas mintis vos kas primins man jį, o visas mano dabartinis draugų ratas jį pažysta man į betkurį pažiūrėjus gali suspausti širdutę, ne jo aš noriu, aš noriu būt nevieniša.. Bet man dalbajobei niekas neįtinka... 

Bet aš laiminga (nors skauda širdį, nors spaudžia mokslai ir nesusikalbu su tėvu) aš patenkinta tuo kas esu, kaip esu ir su kuo esu :)