Noriu verkt. Bet negaliu.
Ir jau taip antra para.
Jei ir pavyksta išliet šiek tiek skausmo iš kūno, jis baigiasi po ketverčio ašarėlių. O aš taip noriu išsiverkt. Žiauri depresuha man. Atrodo nenoriu visiškai nieko, net egzistuot sunku. Ir ne dėl drgz taip, šį savaitgalį per valentinke tik parūkiau ir alų maukiau. Tiesiog. Skauda žiauriai. Noriu db pagyvent viena ir paveikt NIEKO. prasivartyt lovoj, pažiūrėt į lubas. Man produktyvumo duobė. O tiek reik daug nuveikt būtent per šia savaitę kurios jau viena diena kažkur dingo. Per valentinke supratau kad nihuja aš nelaikau Kevino draugu, kad vis dar kuriu kažkokias beviltiškas viltis. Ir vakar naktį, naktį po valentinkes nakties, kurią man taip reikėjo kažko, kai jaučiausi vienišesnė už.. nerandu net palyginimo. Man taip reikėjo bučinio. O gavau tik realybės pliūha. Kas man. Gaunu aš dėmesio bernų, gaunu ir jis mane nervuoja. Tik vienetų dėmesys mane domina, maždaug 1 iš 200 čiūvo šypsena mane jaudina. Ir ką su tokia kaip aš daryti>? Verkiu kad viena, o visus aplink atstumiu. Nenukrypstant nuo temos, tai negavau aš jokio bučinio per tas naktis. Negavau nes iš tų kurių norėjau, gaut negalėjau. Vienas turi merga, kitas per tūse savo nirvanoj tripino, o tas.. tas kurio vis žvalgydavausi, dėl kurio taip pikta ant savęs... to bučiuot negalima. Ir + px jam ant manęs. Tai praeitą naktį nesusiorganizavus sau to kurio noriu (skambinau ir Kevinui, kažkur afterino, netavarė tai dalbajobė dar veliau parašiau ar neapsigalvojo, nesamoningai tai padariau, lyg inkstinktas) tai gulėjau viena miegamajam pas Eva ir ignoruodama kito kambario aistringus garsus sau rimtai galvoj dėliojau mintis. Mintis apie tai kad reik visiškai, pilnai ir negražinamai ištrinti jį iš savo atminties. Gal tai psichei kaip aš padės... Norėčiau kad kitą kart jį pamačius matyčiau tik pažystama iš tūsų, "ai kažkada ceche mačiau jį", jei prieitu pasisveikint, gal susipažint iš naujo. Durnai skamba. Bet pažystu save. Jei nesiimsiu tokių drastiškų veiksmų toliau svaigsiu apie tai ką jau seniai turėjau palikti už nugaros. Tiesiog niekad apie jį nekalbėt, ir je tik mintis galvoj apie jį užsimegztų - jątapačią sekundę pamiršt. Pradėt galvot apie katinukus, lolą ar orą. Px ką. Tik ne jį.

Reik būt stipriai. Ir jei kada atsiras galimybe, net nesvarstyt apie ją tiesiog įjungt bitch mode'ą ir atstumt pačią pirmą sekundę. Geriausia net nežiūrėt jam į akis. Niekados daugiau nežiūrėt jam į akis. Nes tas spindesys gryžo. Ta naktį, apie kurią pasakojau praeitame poste, paprašiau kad jis man pažiūrėtų į akis, nes maniau kad pasirodė. Deja. Jo akys vėl kaip visatos, nesuvokiamo grožio, paslaptingos ir begalines. "Nenoriu nieko dabar tik jo glėbio" tiką suskambėjo galvoj. O jau maniau kad man pavyksta jį užgrūst į praeitį. PRISIMIAU. man perinstaliavo windowsus ir aš į flašha įsikėliau papkytę su nuotraukom, visą kita sakau trink noriu naujo švaraus pc. Ir pamiršau, kad už note appso ant desktopo buvo paslepta papkytė pavadinimu "praeitis" ten Titas, Kevinas, Julianas... Dūrė į širdį kai prisiminiau, bet bem kaip gerai ištikrūjų kad tų foto nebėra. Bus lengviau paleist. Tuos tris pasikėlusiu savimylas. Tuos tris dėl kurių žmogų būčiau nužudžius, dabar galiu tik prisimint kaip... ne. Aš jų negaliu prisimint. 

Aš va, ištryniau juos, iš mano pc, reiškias ir iš mano gyvenimo. 

Jie nebeegzistuoja man :)

Nebepažystų nei vieno.

you mant ALOT to me.
MEANT.
in the past.
never again.
now you mean nothing to me.