Labas
Ir išties čia užklystu tik kai mano širdelei neramu.
Praeitam poste kalbėjau apie įskaitas..
Lietuvių - 10
Anglų - 9 :3


Ilgą laiką jau skraidžiau padebesiais ir bijojau šių dienų, labai bijojau ir jos būtinai turėjo prasidėt per egzaminus.
Dabar jau ramesnė, pradėjau mokytis, išties mano gyvenimo būdas draskė man smenenus smarkiai, ačiū dievui susivokiau tai dar mėnesiui likus prieš egzus, galva jau blaivi daugiau nei savaitę ir taip bus iki paskutinio egzo, o tada taip driokstelsiuuuuu!!! O gal ir ne, visai buvau pasiilgus to sveiko proto ir padorios sveikatos pirmadienį, net miegą beveik susitvarkiau! Atsikeliu dabar automatiškai dar prieš žadintuvą 5/6h ryte ir negaliu patikėti savimi. Jei taip ir toliau galėsiu dėt sau ant kaktos didelį pliusą ir didžiuotis kad esu toks stiprus žmogeliukas. Negi taip sunku mėnesį negert ir nesišlaistyt naktimis bbž kur. Vietoj to pasedėt prie knygų manau tikrai nepakenks mano ateičiai :D
Rytoj technologijų egzaminas, turėčiau daug papasakot apie jį, bet jau taip išpistos smegenys su juo kad norisi negalvot, tik va eisiu į vonią pagulėsiu pakalbėsiu luboms pristatymą savo šviestuvo ir bus ok. Nebijau neišlaikyti, bijau kalbėti prieš vertintojus. Durna baimė.
O šeštadienį anglų egzas, tai rašau rašinius, skaitau anglišką žurnalą ir žiūriu serialus. Geriausias mokymasis būtent man :3
Tada turėsiu savaitę paskęsti literatūroje, matematikoje ir fizikoje.
Ir ateis mirtis.

O šiaip kodėl aš čia? kol kas tik visai gerus dalykus pasakoju.
Aš čia nes esu labai bukas padaras. Nekantrus bukas padaras ir aišku bailė.
Labai nedaug tau pasakojau apie dabartine meilę. Ji tobula. Pagaliau po dviejų savimylų pagaliau radau žmogų kuris mane taip lepina ir išties planuoja ateitį kurioje esu ir aš! Pabaigus egzus varau į Kauna, gyvensiu pas mano širdies savininką ir turėsiu metus sugalvoti kas aš ir kuo noriu būti.
Bet va problema ta - kol aš dar ne Kaune aš labai retai jį matau, o man dabar jo nežmogiškai reikia! Tėvai kelia tik spaudimą, jokio palaikymo ir nuraminimo, supratimo.. Išvažiuoju į Kauną ir tik ten jaučiuosi laiminga ir reikalinga... Bet Kaunas toli, mano mokykla Vilniuje ir važinėjimas kol kas nėra tas brangus malonumas kurį galiu sau dažnai leisti. Todėl va. Visas mėnesis vienai Vilniuje, apsikabinus knygas bandydama nekreipti dėmesio į aplinka, į kompiuterinius žaidimus, draugus, tūsus ir svaigalus, kol meilė dirbs Monake. Man vos užtektu sedėt apsikabinus tą knygą tam pačiam kambaryje kur ir jis, ar bent miegot jo glėbyje. To nežmogiškai geidžiu dėl to grūzas ir neeina susikaupti ir žinojimas kad tai dar truks kurį laiką man tik dar labiau skauda.

Einu nuplauti dalį skausmo, pasileisiu vonioje kokį the XX (muzikos grupė) užsidegsiu smilkalą išjungsiu šviesą ir pamedituosiu. O pristatymas.. manau man geriausia jam išvis nesiruošt tada nesiparinsiu kad ko nepasakiau tiesiog kalbėsiu, skaidres turiu, pizdelint moku, geriau sau dūšia nuraminsiu.
Palinkėk man stiprybės.
Jos tikrai prireiks..

ačiū.