Tuoj eisiu miegot, bandysiu užmigt naktį, jau seniai tai teko daryti, man nakties laikas persitempė į rytą ir reik kaip nors sugebėt ryt atsikelt į mokyklą. Nieko visiškai nieko nepasimokiau per atostogas. 

Aš beviltiška

Ir vieniša
Beprotiškai vieniša. Visi porelėmis, porelėmis, o aš viena. Nenoriu nei vieno iš mano pažystamų rato, aš visiškai viena, net neturiu ko siekti ar apie ką svajoti. Tiesiog esu viena. Ir nenoriu jokių naujų pažinčių vpš nuo žmonių pavargau,  pavargau šypsotis, pavargau būt mandagi, faina, maloni. Pavargau visiem padėti. Pavargau gyventi.
Gruzas. Pavydas. Nuovargis.
Ne man ne athodai. Tiesiog atėjo tas laikas kai reik man dingt iš visų gyvenimo ir pradėt iš naujo. Bet šį kart nenoriu... Šitie raveriai, jie fantastiški žmones. Myliu juos visus, visus ir tuos kuriuos vos pažystu myliu. Nenoriu pabėgt iš jų gyvenimo, bet atėjo kažkoks laikas. Gal bent pertrauka nuo tūsų ir skanumynų. Nepagalvokit kad mirt noriu, galvoju kad tik reik pakeist aplinką bent trumpam..
 O gal nereikia jokių pokyčių? Gal man tiesiog skauda širdį, nes niekas manęs nemyli.... ar kad aš nieko nemyliu, esu niekeno, pamestinukė.

Aš dabar tik tuščias politileninis maišelis blaškomas vėjo po gatves.