Sėdžiu savo namuose savo kambaryje ir jaučiuosi ne vietoje, bet tuo pačiu metu neįsivaizduoju savęs niekur kitur.

Taip skauda širdį kaip dar niekad neskaudėjo.
Vakar visą dieną pramiegojau nes gerai užgėriau 5tdn. Gal ir gerai kad buvau girta kai su juo susitikau. Paiemiau skola beveik neatsimenu ką kalbėjau bet kiek žinau tiesiog kas naujo kaip sekas.. Eva jį buvo prirėmus ir pradėjo pist protą. Aš mačiau kaip jam px, pati eva sakė kad sorri zuiki viskas. Pagaliau pamačiau savo pačios akim jog px. Ir dabar nebeturiu jokio postumio gyvent, džiaugtis gyvenimo, kažko siekti. Kai nebeliko jokių net mažiausių vilčiųk, net kai net stebuklas neišgelbėtų situacijos, kai visos pastangos nebuvo net pastebėtos nebenoriu nieko, visiškai nieko. Kodėl mane dabar taip išbandinėja gyvenimas? Draugus sodina, atima meilę be jokios vilties sugryžimui ir neleidžia jos paleist ta vienpuse meilė žudo iš vidaus, dar nužudo tiesiogine to žodžio prasme nužudo padarą kuris mane mylėjo be jokių išskaičiavimų tai mano katė, kai gyvenimas man siunčia visokius šūdus išgyvent, kai nesiseka NIEKAS kuo užsiemu, kai pasaulis praranda spalvas, kai nebeturiu kuo džiautis ar didžiuotis. Tada atrodo artėja pasaulio pabaiga.
Kada tos juodos dienos baigsis? Kada galėsiu nuoširdžiai šypsotis ir sakyt kad laiminga? Nes po to kai mane paliko tik porą dienų buvau laiminga savo draugų apsuptyje sode, bet tuos draugus pasodino.
Man taip skauda kai žinau jog nėra žmogaus kuris nori būti su manim kiekvieną sekunde kuris jaučia man tapati nesuvokiamą, nepaaiškinamą jausmą. O aš jaučiu tai žmogui kuriam visiškai px, kuris jau pamiršo kas aš. Ir tai jausiu kol nerasiu kitų akių kurios vers mano širdį plakt greičiau, o bijau tų akių labiau nei mirties, bijau naujos meilės. Bijau vėl būt įskaudinta.

Įsivėriau pagaliau septumą (auskara nosyje kaip bulius atrodau :DD(ne žiedeli - rutuliukus)) nesugijusios žaizdelės skausmas man visai patinka visai ramina gal atkreipia dėmesį nuo širdelės skausmo,.
Nežinau ką daryt.. Aplink mane pilna fainų žmonių siekiančių mano dėmesio, bet visus atstumiu, nematau nieko įdomaus nieko kas mane užkabintų, gražūs žmones, protingi.. o man tušti. Vėl manęs niekas netraukią, iki šiol pisu tapatį padarą kurio nemyliu ir jis pats myli savo buvusią, tik skirtumas tas kad dar iki šiol su ja susitikinėja ir gal net vėl draugaus, o mano meilė man nebejaučia NIEKO, gal net kaip į priešę, ne kaip į nepažystamą žmogų žiūri su kuriuo net nenori susipažint. Tai toks mini skirtumas tarp mūsų. Ir jei nebūčiau priklausoma sexui ir nevaikščiočiau nervuota ilgą laiką negavus pist tai jaučiu mes su juo net nebūtumem draugai :D
Pragėriau DAHUJA pinigų tą naktį. Vėl skolų neatidaviau, nors pasiemiau skolą iš Švarco, vienintelį dalyką kuris dar mus siejo, tuos pinigus tiesiog pragėriau.......
Nenoriu nieko.
Nenoriu nei materialių nei morališkų dalykų,
Žinau kad privalėsiu šiandien išlyst į miestą - kašio finalas ir Lietuva jame. Tik nžn kokia bus mano nuotaika...