Tik stiprūs bosai dabar palaiko mano širdies plakimą. (vargšiukai kaimynai)
Paskutiniai kantrybės lašeliai kybo, jau kurį laiką, užvaldyti bukos vilties.
Visą savaitę dariau beleką ir buvo tikrai smagu, buvau su žmonėm kuriuos tikrai labia myliu ir jų šiluma palaikė šypsena mano veide. Bet vis negaliu suvokti kodėl mane taip karma žaloja ir žmogų kurį išties pamilstu atima, vos tik pamilstu, vos tik suvokiu kad negaliu gyvent be jo... bum. BABAH. snhk;shjrtiona;szhm. Dar gyvenu viltimi kad užfilmavo ir nerašė nes intensyviai ruošės renginiui ir nenorėjo blaškytis, bet jaučiu kad taip nėra ir tas yra skaudžiausia.. Mano nuojauta manęs niekad neapgauna.
Aš kažkokia prakeikta.
Lol net griaustini balkone užgniaužia kalonkės, grindys dreba, bet man taip ramu.
Man atrodo aš prarasiu džiaugsmą meilės, per daug aš kenčiu, tuoj bijot jos pradėsiu. Noriu išvaryt į užsienį. Varysiu į Vokietija. Jei tik išsiskirsiu su Švarcu (kad ir kaip sunku būtų tai suvokti.. galimas variantas) tuos tris mėnesius taupysiu ir vos baigus studijas lėksiu pas Vokiečius, šiek tiek pasikelt savo ego ir pabendraut su Lietuvos nesugadintais žmonėm, piešti vietose kuriose būsiu pirmą ir tikriausiai paskutinį kartą ir tuos piešinius siūsiu draugam Vilniuje. Jau žinau pas ką gyvensiu tai chill. Negalėsiu likt Vilniui, jei ne Kaunas tai šausiu toliau, žymiai toliau.
Taip skauda apie tai galvot.
Nežinau ką daryt.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą