Augau tarp bernų, taprasme vien bernų, vienintelės moterys man buvo mama, teta, močiutės ir puseserė, o visi žmonės su kuriais leisdavau laiką būdavo vyriškos lyites, tai salyginai išliko iki dabar, man išties smagiau leist laiką su vaikinais nei su merginom, draugų turiu daugiau ir man smagiau pažaist futbolą ar kompiuterinius žaidimus nei apsipirkinėt ar daryt bet kokius kitus moteriškus dalykus, bet man teko tapt morterimi, juk aš tokia gimiau... Man tai buvo labai sunku tačiau kai pamačiau kokį dėmesį į mane pradėjo kreipt vaikinai man patiko ir tai tik motyvavo tapt gražia malonia mergina, jie žiūrėjo į mane kaip į saldainį o ne draugą, laikui bėgant pakėliau savo kainą(netiesiogine prasme...), nebesilydau nuo dėmesio. Bet man tapus mergina iš išores ir elgesio širdyje manęs niekas neįtakojo, vis dar mėgau tuos pačius vaikinų hobius ir pomegius ir... merginas... Daugelis žino kad esu bisexuoli, bet niekam nepasakojau kaip aš išties jaučiuos, mane išties labai traukia merginos, net pornūhose aš nepastebiu vaikinu visas dėmesys krenta į moteriškos lyties atstovę. Turiu merginą, bet žinau kad ji mane myli tik kaip labai gerą draugę taip mes esam jau kaip šeima, bet žinau, matau, jaučiu kad ji nejaučia man to pačio, to supisto potraukio kai pasižiūri įmogu ir sunku valdys savo rankas... Skauda. Prieš porą metų sugebėjau įsimylėt vaikiną, pajust ta potraukį bernui buvo tikrai faina, dar dabar jį jaučiu, sunku mylėti 2 žmones vienu metu, įpač man, kai noriu atiduot visą save žmogui kurį myliu, bet.. negaliu.
Atrodo kad Ugnei tai žaidimas, bet aš išties ją įsimylėjau, viską padarysiu kad ji tik būtų laiminga, viską, net jei man skaudės, taip ir darau, širdį gerai kai jai gera, bet nevisada. Praeitą naktį mačiau kaip ji smagiai leido rytą su vaikinu, pirmą kart pajutau tokį nežmonišką pavydą tačiau jai nieko nesakiau nieko ir nesakyčiau nes mačiau kad ji laiminga. Valdžiaus juokavau atvirai kalbėjau apie sexą jiems daviau patarimus ir taip jie mylėjos prieš mano akis, bet aš iš išorės reagavau lyg tai būtu normalu ir priimtina.. Viduje vėmiau, ne dėl to kad buvo šlykštu, ne, man tai tikrai nebuvo šlykštu man buvo tiesiog skaudu, tiesiog pavydėjau, nekaltinau Ugnes, bučiau pasakius kad nenoriu jos matyt su čiūvais prie manęs ji tikrai to nebūtų darius, bet vieno kambario bute neturėjo jokios galimybės ir mano reakcija ją ramino, mačiau kad ji jautės saugesnė kai buvau šalia. Nekenčiu meilės.

Noriu į kelionę į kalnus, kur nors toli nuo gimtinės kur vaizdas tiesiog krutinę spaustų kad amo netekčiau ir nevaldomai jausčiauos, kai supa tokia gamta, tie stiprūs kalnai, visados man asocijuodavosi su galia, kilmingumu... Niekados nebuvau kalnuose ir begalo norėčiau, norėčiau ypač dabar, su vienu žmogumi, būtent vienu tuo žmogumi tiesiog pakeliaut ir pasisotint gamtos netobulu tačiau įspūdingu grožiu. Naktis leisti šiltai įsisukus į miegmaišius kol pilnas žvaigždžių dangus spoksos į mus du, vienus paskendusius tyloje tiesiog besimėgaujančius akimirka, kuri be abejo atrodys kad trunka šimtmečius bet prabėgs kaip sekundė, neveltui sakoma kad laikas leidžiamas su žmonėmis kuriais smagu būt kartu prabėga nepastebimai greitai, tai tikrai tiesa, mano beveik 18 metų gyvenimas gali ją įrodyti  :)
Pastaruoju metu labai sunku svajot. Vos sumastau kokį mielą norą jis sukasi apie naują žmogų mano pasaulyje, bet tuomet mano smegenys primena mano tikruosius gyvenimo žmones ir darosi skaudu, kad mano širdis taip greit sugebėjo pradėt jaust tokius jausmus, po visko kas įvyko.. Gyvenimas niekad nebuvo ir nebus lengvas, bet pastarosiomis dienom skraidau sukarpytais sparnais, norisi kilt aukštyn bet praeitis tik traukia žemyn, norisi žvelgt į viską pozityviai ir smagiai, bet praeitis primena realybė, kuri tik žlugdo ir gadina nuotaiką. Eilini karta nesuprantu ko noriu, o ką suprantu - žinau kad negausiu...

Ed Sheeran & Passenger - No Diggity vs. Thrift Shop (Kygo Remix)

Ir kaip aš galiu būt tokia akla>?>?
Galbūt padariau klaidą nesvajodama būt princesekai buvau maža, nes tos svajonės griaužia dabar. Net suvokdama kad reikia džiaugtis tuo ką turi, nes turiu tikrai daug, aš vistiek žvalgausi kitur ir pavydžiu. Manau kad esu verta tos pilies, princo ir audi R8... Ir tuo pačiu metu suvokiu kad niekad tokie norai neišsipildys... Kodėl mane taip užvaldė pinigai, kas mane pastūmėjo taip jausti jų vertę ir grožį, kur dingo ta romantike kuriai užtektų vieno mažo kambario butuko kas man atrodė taip jauku o dabar.... Kodėl aš taip nebesuprantu jausmų, gal dėl to nes širdute buvo sužeista to supisto vokečio, gal dėl to kad ji buvo sužeista pirmą kart, nesuprantu ko aš išvis ieškau dar geresnio kai turiu... turėjau... turiu geriausią. Jaučiu kad man jo dabar reik, bet pilna norų galvoj kad reik dar atsitūsint ir taip laisvai atsipalaidavus leist laika su kitais vyriškos lyties atstovais. Jo ok darau pertrauką... Ta pertrauka tokia kad sėdžiu namie lošiu lolą ir mokaus modeliuot su 3DS max'u..
Snap Chatinaus su visokiais sexiukais pastaruoju metu, gražių vaikinų pilna pasaulyje išmėtytų, kaip negaliu aš suvokt kad visų neturėsiu? Eh...
Va geras filmiukas pažiūrėk:   Ryan Lewis - Fake Empire spausk

Death is peasfull, death is kind.
Ji atima svajones ir galimybes.
Tačiau nėra nieko ramesnio ir tyresnio už mirtį.
Aš jos nebijau, gal šiek tiek gailą baigt gyvenimą, tačiau manau pagaliau būtų ramu...

Nieko nenoriu.
Ir rašyt čia nenoriu, bet jaučiu pareiga su tokia nuotaika ir situacija.
Vakar vakare lūžau. Visko per daug.
Darau pertrauką su Povilu, skauda, tikėjausi kad sugebėsiu save įsitikinti kad galiu atsipalaiduoti ir turėt gerą laiką, bet nenoriu.. Maniau blogai, nesigauna man, per daug jį myliu.
Jaučiuosi negraži, niekam nereikalinga - beviltiška.
Susuivariau vakar su girtu tėvu, atkrito mano nervai, net išėjau iš namų... bet neturėjau kur eiti, taigi grįžau pasedėjus 3 valandas ant lietaus.
Jokio noro daryt ką nors, nėr jėgų, ner nuotaikos.
Jaučiuosi palaužiama, silpna būtybė, bijau visko.

n.e.n.o.r.i.u..n.i.e.k.o.

Nors žinau kad noriu kai ko:

Noriu stipriai apkabinti Povilą ir jo atsiprašyti
Noriu pamatyti Gabiją realiai, žiauriai jos pasiilgau
Noriu turėti darbą
Noriu gyventi atsikirai nuo tėvo
Noriu gaut pinigų kad galėčiau išsilaikyti vairavimo teises
Noriu būt graži
Noriu jaustis fiziškai gerai
Noriu tylos
Noriu kad manęs nepamirštu vienas žmogus, noriu jo dėmsio
Noriu būt šiek tiek paprastesnė...

negaliu savęs pakęst... pati nesuprantu ką darau ir ko noriu...
Aš moku tik skaudint žmones... Vaidinu kažką faino, o ištikrūjų tiesiog meluoju pati sau... beviltiška asmenybė, neturinti jokios ateities vizijos...
Norėjau padaryt su savo vaikinu pertrauką, kad atsidūkt galėčiau, nes lohe esu čia faktas... Bet kai mano puseserė pasakė kad "pertrauka" yra tiesiai šviesiai išsiskyrimas bijojau, stengiausi užglostyti trūkumus ir gyvent toliau, bijojau prarasti kas man labai svarbu ir ką ištiesų myliu... Ir va... Girta labai atvirai pakalbėjau, tik momentais prisimenu ką sakiau ir šiandien gavau malonų sms siūloanti išsiskirt... nene nesiūlanti - o teigianti. Tai va, pagaliau pajutau tą jausmą kai man išplėšta širdutė. Jis mano pirmoji meilė, prieš jį nemylėjau nieko apart savo motinos ir katės. Dabar man ir liko... motina su kuria žiauriai susipykau ir mano mieloji micute... Taip, esu pochuistė, bet dabar... dabar negaliu tiesiog "dėti". Gal gerai, bet šita mintis man dabar sunkiai vystosi smegenyse.

Varau į fūlės trieša. Nžn ką aš ten darysiu nes nei sveikatos nei noro. Jaučiuos tiesiog sužlugus :)

Alex Turner - Submarine

G.R.U.Z.A.S

meniškos sielos žmones vadinami tie, kurie mato pasaulį kitaip, realiai gal tiesiog daugiau galvoja apie jį negu tie "paprasti žmonės". Aš save skaitau meniškos sielos, man būna momentu kai galiu tiesiog sėdėt viena, žiūrėti į kokį gamtos vaikį ir mąstyti apie dalykus, kurie ištiesų nekeičia mano gyvenimo, yra tiesiog nereikalingi. Aš mėstu sėdėt viena ir stebėti vandenį ar ugnį, ta nesuvaržoma nesuvaldomą gali, ta jėga prieš kuria žmogus tera gležnas silpnas padaras, valdomas instinktų ir bandos. Man dažnai būna negera, dažnai verkiu nes nesuprantu savęs, o man labai nepatinka konors nesuprasti, mane nervina net tokie dalykai kai nesugebu išsprest matematikos uždavinio. Tai man su nervais negerai, visi šita žino, jau ir iš mano pavargusio veidotai matos, net kai šypsaus ar juokiuos. Visada galvoju ko žmogui reikia, kodėl jis gyvena, kas jį pastūmi keltis ryte ir daryti kažką kad pragyventų, kas žmogu verčia bendrauti, kas jam leidžia spresti apie kitų žmonių nors ir jausmus.. Labiausiai nesuvokiu meilės, tu neaiškiu jausmų kitam žmogui, man jie nepatinka... Nežinau ar galėčiau sakyti kad noriu kad nebūtų meilės, bet galiu pasakyt kad man ji tiesiog nepatinka, ji yra skaudi, nes ji su laiku baigias, nėra amžinos meilės, praėjus tikrai meilei kuri trunka ilgai lieka pagarba ir pasitikėjimas, bet žmogus yra bjaurus padaras, jam nusibosta dalykai, poros gyvenusios 20metų kartu nebenori matyti vienas kito, tai atrodo nesuprantama, taip tiesiog gaunasi. Mes sutverti ieškoti žmogaus kuris virpintu širdį, kuris užimtu visą minčių karalystę, gaila, mes galim tokius žmones keisti, staiga įsimylėti kažką kita arba kentėti vienpusėje/išblėsusioje meilėje. Netaikau sau tokių dalyku tiesiog rašau ką pastebėjau, man visai kitaip, gal yra žmonių kurie taip jautėsi, bet tiesiog nesidalino, bet tai aš dar niekad negirdėjau. Myliu vieną žmogu jau metus, jis mane taip pat, tobulų nebūna, jis tiesiog beveik tobulas, o aš kaip daugelis amžinai nelaimingų žmonių noriu kad nebūtų jokių trūkumų, taip niekados nebus.. Bet aš retai darau tai ką galvoju, aš taipogi žmogus, tas pats gležas, silpnas padaras, valdomas instinktų ir bandos, darau klaidas ir už jas moku savo supistu gyvenimu. Mano gyvenimas niekad nebuvo nuobodus, kiekviena diena, net jei lieku namuose bus įdomi dėl besibarančių tėvų ar kovos su savo beprotiškomis mintimis. Mane nervina mano silpnumas, suvokiu kad jaučiu nesamones ir turiu liautis, bet aš toliau griaužiu save... Nebežinau kas esu aš, tiek bandydavau įtikt žmonėm, kad pamiršau kokia aš esu ištiesų, dėl to nežinau kaip elgtis kai kovoju su savim, neturiu jokio pavyzdžio nieko tiesiog žiūriu į visokiausio šūdo prikrauta kibira kai stoviu prieš veidrodį. Būna dienų ar naktų kai manau kad aš tobula, būna kai guliu susirietus į kamuoliuką ir noriu tiesiog nustot kvepuoti. Taip mane sunku suprast, logiška kad sunku suprast žmogų kuris nesupranta pats savęs :)

Macklemore - Head UP

Eilinė depresuha. Kai nenori nieko. Žinau kada man būna LABAI blogai, ir dabar taip yra. Kaip įsitikinu? Vienintelis klausimas, kuris turi tvirta atsakyma tik tuo metu kai būna LABAI blogai. Ar galėčiau dabar mirti. Tai neįtakoja manęs žudytis, bet tai faktas kad man taip negera kad px ar dar gyvensiu ir dalis manęs nebenori kankintis daugiau.. Kai šeima, draugai, meilė ir savęs supratimas tampa nevaldomu skausmu širdyje nesuprantu ko noriu, sunku kvepuoti, noriu padusti, rūkau nors būn šlykštu, bet jausmas kaip save žudau mane veža toliau, savęs skriaudimas motivuoja, statymas į aukos vietą priverčia save toliau judėti ir toliau skaudint. Kuo toliau, tuo labiau suvokiu, kad man patinka skausmas. Noriu kad mane sumuštu iki samones netekimo, noriu skendėt skausme nuo betko, betko kas man įrodytu kad dar esu gyva, kad esu stipri, kad fiziškai galiu išgyventi net kai siela skendi depresijoje. Kai nori būt su žmogum, svajoji, bet protas tai stengiasi užgošt nes žino kad tom svajonemis save tik skaudini, tuo pačiu ir kitus. Tas gyvenimo įvaizdis sukurtas patirties stebint viresnius. Nesuprantu meilės, galbūt ji ne man, ji man nepatinka. Meilė tai supirstas skausmas, supistas skausmas. Pasikartojau, žinau. Kartočiausi dar daug kartu, ir vistiek neužtektu. Ar įmanoma mylėti keleta žmonių vienu metu? Manau taip, įmanoma mylėti skirtingus žmones, skirtingos lyties ar mastymo, bet ir ta meilė kitokia, kitokie norai iš to žmogaus. Aš nesuprantu kodėl esu tokia savanaudė, bet vistiek kankinuos dl kitų žmonių ir verkiu nes man tai tik dar labiau skriaudžia. Nesuprantu savęs, nesuprantu ko noriu iš gyvenimo. Žinau, pastebėjau jau seniai, kad darau viska kad manęs norėtu ir gerbtu visi. Gal dėl to nes vaikystėj mažai kas gerbė.. Nenoriu daugiau gyvent, kankintis ir kankint kitus. Elgiuosi kaip gaunasi. Daug verkiu. Net jei ne atvirai, nefiziškai, bet dvasiškai esu silpnas žmogus, dėl to man reik šalia stipraus žmogaus, juokingai skamba bet reik fiziškai stipraus, kad jauščiau saugi. Nevisad viskas kas gražu yra gera. Dažniausiai tai ko nori, tau visiškai nereikia. bet mes esam žmonės, kvailos būtybes, valdomos instinktų ir bandos. Mano senelis sako kad vienas iš gyvenimo dėsniu yra Mes esam valdomi, taip visom pramėm nuo menulio fazių iki šalies istatymų. Turim savo pareigas ir jų stengiamasi laikytis, o kas jei nepadarom kažko ką privalom? Kenčiam mes, kenčia aplinkiniai kenčia gyvenimas, bet mes tik žmonės ir darom klaidų, kartais tokių kurios sugriauna mūsų ar kitų gyvenimus. Iliuzijų šalį mes gyvenam visi, svajonių norų ir įsitikinimų kartais mes juos taip sureikšminam kad nebežinom ir kaip gyventi be jų, nors be jų gal net geriau. Reik gyvent papraščiau - taip žymiai lengviau.   Aš sergu šizofrenija, bet tikriausiai lengva jos forma. Manyje yra du skirtingi žmonės, nevaldau aš jų kaitos, mano mąstymas būna kitoks tam tikrais gyvenimo nuotykiais, vieną diena gerbiu save būnu ta kurios nori visi ir tiesiog užsidegusi bendrauti, kita jau tiesiog beviltiška gamere kuri neperneša žmonių, galit ir mano bloge tai pastebėti. Taip gal tuo baigsiu, jei kažkas tiek perskaitė tai ačiū už dėmesį. Jei Pofke tu skaitei šita, pasakyk man, paaiškinsiu tau ką turėjau omenį apie meilė keliem žmonėm, nors nenoriu, bet manau tai būtina, myliu tave labanakt :****

besiklausant

Lana Del Rey

ar aš pakankamai subrendus mylėt Povila?
tokio klausimo aš paklausiau taro... Tai pirmas tikras ir gerai suformuluotas klausimas kurio klausiau mamos laikančios taro kortas. Beabejo ne tiesiogiai, bet mintimis, ištariau skaičių 2, korta buvo su pinigais. Ir du variantai: vienas rodė tai kad aš nesugebu pasirūpinti pati savimi, ką kalbėt apie žmogų kuris man labai svarbus ir kuriam stengiuosi  duot kuo daugiau, nežinau kaip išsireikšt, o kitas variantas DOVANA, beabejo jų gavau begalę.. Tačiau ką aš jam esu padovanojusi? Pora apyrankių? Palyginus tai visiškas niekas, manau taro kortos norėjo parodyt kad man reik jam padaryti dovana kaip DIDELI AČIŪ už visas jo dovanas man :) manau abu variantai tinka ir abu viens kita papildant atsako į klausimą :)

Labukas, jau net nebereik sakyt užsuku čia tuomet kai bunu pasimetusi savo galvoje, arba reikia kam nors pasiskūsti, išsilieti... Dar nežinau ar turiu tokį žmogų kuriam galėčiau VISKĄ pasakyt. Keliaveidė suka esu.. Bet mylinti :) Išsiaiškinau, aišku šlykščiausiu, bjauriausiu, kekšiškiausiu būdu kokį tik įmanoma sugalvot, bet tokiai kaip aš, tai buvo geriausias būdas. Tai va buvau dinamite, tam repo feste per nakt. Su Ugne ir Petru, dar petras su tokia Barbe supažindino, bet neesmė su kuo buvau, viso vakaro esmė net nebuvo muzika ar bendravimas, vat tiesiog visi gražūs reperiukai kabino, užsikabinau ant poros ir man užteko vos vieno bučinio kad mane supykintu, supratau kad man išvaizda neberūpi ir kad nebesu kekšė, supratau kad myliu Povilą ir vienintelis kurį noriu bučiuot yra jis :) po tų 2 vaikinų aš visiškai užtikrinta kad daugiau net nekils ranką jį išduot. Noriu jam pasakyt apie šį bjaurų testą, bet bijau jį įskaudinti. Bijau kad jis pradės į manę žiūrėt kitaip neįsivaizduoju kaip jis sureguos. Bet pažadu, pažadu 3mėnesiai be kompo :) va matai aš jam tai pasakysiu šiemet tikrai jei ne tai nuo sausio iki balandžio galėsiu knygas skaityt :) va superinė motyvacija, dabar tereik rast gera progą. Atvirai tai žiauriai gailiuosi ką padariau, bet... tokiai psichei kaip aš sunku sau kažką įrodyt.. per daug buvau pripratus prie to krasavicų dėmesio ir iki dinamito negalėdavau jo atsisakyt, nesugebėdavau sau įrodyt kad man jis nereikalingas. Įrodžiau, žiauriai, bet įrodžiau, dėl daug ko gailiuosi, bet nieko nedarau be priežasties, nesikliauju tuo YOLO, absurdas. Kuriuosi savo gyvenimą kuo paprastesni ir gražesni. Bandau save įsitikint kad viskas gerai, dangstau tiesą, gyvenu su šypsena slepiančia ašaras. Bet tikiu kad ateitį, nežinau keliu ar keliasdešimt metu tai truks, bet tikiu kad gyvensiu nuoširdžiai besišypsodama ir viliuosi kad toje ateityje būsiu kartu su savo mylimu katinuku. :>