Alex Turner - Submarine

G.R.U.Z.A.S

meniškos sielos žmones vadinami tie, kurie mato pasaulį kitaip, realiai gal tiesiog daugiau galvoja apie jį negu tie "paprasti žmonės". Aš save skaitau meniškos sielos, man būna momentu kai galiu tiesiog sėdėt viena, žiūrėti į kokį gamtos vaikį ir mąstyti apie dalykus, kurie ištiesų nekeičia mano gyvenimo, yra tiesiog nereikalingi. Aš mėstu sėdėt viena ir stebėti vandenį ar ugnį, ta nesuvaržoma nesuvaldomą gali, ta jėga prieš kuria žmogus tera gležnas silpnas padaras, valdomas instinktų ir bandos. Man dažnai būna negera, dažnai verkiu nes nesuprantu savęs, o man labai nepatinka konors nesuprasti, mane nervina net tokie dalykai kai nesugebu išsprest matematikos uždavinio. Tai man su nervais negerai, visi šita žino, jau ir iš mano pavargusio veidotai matos, net kai šypsaus ar juokiuos. Visada galvoju ko žmogui reikia, kodėl jis gyvena, kas jį pastūmi keltis ryte ir daryti kažką kad pragyventų, kas žmogu verčia bendrauti, kas jam leidžia spresti apie kitų žmonių nors ir jausmus.. Labiausiai nesuvokiu meilės, tu neaiškiu jausmų kitam žmogui, man jie nepatinka... Nežinau ar galėčiau sakyti kad noriu kad nebūtų meilės, bet galiu pasakyt kad man ji tiesiog nepatinka, ji yra skaudi, nes ji su laiku baigias, nėra amžinos meilės, praėjus tikrai meilei kuri trunka ilgai lieka pagarba ir pasitikėjimas, bet žmogus yra bjaurus padaras, jam nusibosta dalykai, poros gyvenusios 20metų kartu nebenori matyti vienas kito, tai atrodo nesuprantama, taip tiesiog gaunasi. Mes sutverti ieškoti žmogaus kuris virpintu širdį, kuris užimtu visą minčių karalystę, gaila, mes galim tokius žmones keisti, staiga įsimylėti kažką kita arba kentėti vienpusėje/išblėsusioje meilėje. Netaikau sau tokių dalyku tiesiog rašau ką pastebėjau, man visai kitaip, gal yra žmonių kurie taip jautėsi, bet tiesiog nesidalino, bet tai aš dar niekad negirdėjau. Myliu vieną žmogu jau metus, jis mane taip pat, tobulų nebūna, jis tiesiog beveik tobulas, o aš kaip daugelis amžinai nelaimingų žmonių noriu kad nebūtų jokių trūkumų, taip niekados nebus.. Bet aš retai darau tai ką galvoju, aš taipogi žmogus, tas pats gležas, silpnas padaras, valdomas instinktų ir bandos, darau klaidas ir už jas moku savo supistu gyvenimu. Mano gyvenimas niekad nebuvo nuobodus, kiekviena diena, net jei lieku namuose bus įdomi dėl besibarančių tėvų ar kovos su savo beprotiškomis mintimis. Mane nervina mano silpnumas, suvokiu kad jaučiu nesamones ir turiu liautis, bet aš toliau griaužiu save... Nebežinau kas esu aš, tiek bandydavau įtikt žmonėm, kad pamiršau kokia aš esu ištiesų, dėl to nežinau kaip elgtis kai kovoju su savim, neturiu jokio pavyzdžio nieko tiesiog žiūriu į visokiausio šūdo prikrauta kibira kai stoviu prieš veidrodį. Būna dienų ar naktų kai manau kad aš tobula, būna kai guliu susirietus į kamuoliuką ir noriu tiesiog nustot kvepuoti. Taip mane sunku suprast, logiška kad sunku suprast žmogų kuris nesupranta pats savęs :)