negaliu savęs pakęst... pati nesuprantu ką darau ir ko noriu...
Aš moku tik skaudint žmones... Vaidinu kažką faino, o ištikrūjų tiesiog meluoju pati sau... beviltiška asmenybė, neturinti jokios ateities vizijos...
Norėjau padaryt su savo vaikinu pertrauką, kad atsidūkt galėčiau, nes lohe esu čia faktas... Bet kai mano puseserė pasakė kad "pertrauka" yra tiesiai šviesiai išsiskyrimas bijojau, stengiausi užglostyti trūkumus ir gyvent toliau, bijojau prarasti kas man labai svarbu ir ką ištiesų myliu... Ir va... Girta labai atvirai pakalbėjau, tik momentais prisimenu ką sakiau ir šiandien gavau malonų sms siūloanti išsiskirt... nene nesiūlanti - o teigianti. Tai va, pagaliau pajutau tą jausmą kai man išplėšta širdutė. Jis mano pirmoji meilė, prieš jį nemylėjau nieko apart savo motinos ir katės. Dabar man ir liko... motina su kuria žiauriai susipykau ir mano mieloji micute... Taip, esu pochuistė, bet dabar... dabar negaliu tiesiog "dėti". Gal gerai, bet šita mintis man dabar sunkiai vystosi smegenyse.

Varau į fūlės trieša. Nžn ką aš ten darysiu nes nei sveikatos nei noro. Jaučiuos tiesiog sužlugus :)