besiklausant

Lana Del Rey

ar aš pakankamai subrendus mylėt Povila?
tokio klausimo aš paklausiau taro... Tai pirmas tikras ir gerai suformuluotas klausimas kurio klausiau mamos laikančios taro kortas. Beabejo ne tiesiogiai, bet mintimis, ištariau skaičių 2, korta buvo su pinigais. Ir du variantai: vienas rodė tai kad aš nesugebu pasirūpinti pati savimi, ką kalbėt apie žmogų kuris man labai svarbus ir kuriam stengiuosi  duot kuo daugiau, nežinau kaip išsireikšt, o kitas variantas DOVANA, beabejo jų gavau begalę.. Tačiau ką aš jam esu padovanojusi? Pora apyrankių? Palyginus tai visiškas niekas, manau taro kortos norėjo parodyt kad man reik jam padaryti dovana kaip DIDELI AČIŪ už visas jo dovanas man :) manau abu variantai tinka ir abu viens kita papildant atsako į klausimą :)

Labukas, jau net nebereik sakyt užsuku čia tuomet kai bunu pasimetusi savo galvoje, arba reikia kam nors pasiskūsti, išsilieti... Dar nežinau ar turiu tokį žmogų kuriam galėčiau VISKĄ pasakyt. Keliaveidė suka esu.. Bet mylinti :) Išsiaiškinau, aišku šlykščiausiu, bjauriausiu, kekšiškiausiu būdu kokį tik įmanoma sugalvot, bet tokiai kaip aš, tai buvo geriausias būdas. Tai va buvau dinamite, tam repo feste per nakt. Su Ugne ir Petru, dar petras su tokia Barbe supažindino, bet neesmė su kuo buvau, viso vakaro esmė net nebuvo muzika ar bendravimas, vat tiesiog visi gražūs reperiukai kabino, užsikabinau ant poros ir man užteko vos vieno bučinio kad mane supykintu, supratau kad man išvaizda neberūpi ir kad nebesu kekšė, supratau kad myliu Povilą ir vienintelis kurį noriu bučiuot yra jis :) po tų 2 vaikinų aš visiškai užtikrinta kad daugiau net nekils ranką jį išduot. Noriu jam pasakyt apie šį bjaurų testą, bet bijau jį įskaudinti. Bijau kad jis pradės į manę žiūrėt kitaip neįsivaizduoju kaip jis sureguos. Bet pažadu, pažadu 3mėnesiai be kompo :) va matai aš jam tai pasakysiu šiemet tikrai jei ne tai nuo sausio iki balandžio galėsiu knygas skaityt :) va superinė motyvacija, dabar tereik rast gera progą. Atvirai tai žiauriai gailiuosi ką padariau, bet... tokiai psichei kaip aš sunku sau kažką įrodyt.. per daug buvau pripratus prie to krasavicų dėmesio ir iki dinamito negalėdavau jo atsisakyt, nesugebėdavau sau įrodyt kad man jis nereikalingas. Įrodžiau, žiauriai, bet įrodžiau, dėl daug ko gailiuosi, bet nieko nedarau be priežasties, nesikliauju tuo YOLO, absurdas. Kuriuosi savo gyvenimą kuo paprastesni ir gražesni. Bandau save įsitikint kad viskas gerai, dangstau tiesą, gyvenu su šypsena slepiančia ašaras. Bet tikiu kad ateitį, nežinau keliu ar keliasdešimt metu tai truks, bet tikiu kad gyvensiu nuoširdžiai besišypsodama ir viliuosi kad toje ateityje būsiu kartu su savo mylimu katinuku. :>