Eilinė depresuha. Kai nenori nieko. Žinau kada man būna LABAI blogai, ir dabar taip yra. Kaip įsitikinu? Vienintelis klausimas, kuris turi tvirta atsakyma tik tuo metu kai būna LABAI blogai. Ar galėčiau dabar mirti. Tai neįtakoja manęs žudytis, bet tai faktas kad man taip negera kad px ar dar gyvensiu ir dalis manęs nebenori kankintis daugiau.. Kai šeima, draugai, meilė ir savęs supratimas tampa nevaldomu skausmu širdyje nesuprantu ko noriu, sunku kvepuoti, noriu padusti, rūkau nors būn šlykštu, bet jausmas kaip save žudau mane veža toliau, savęs skriaudimas motivuoja, statymas į aukos vietą priverčia save toliau judėti ir toliau skaudint. Kuo toliau, tuo labiau suvokiu, kad man patinka skausmas. Noriu kad mane sumuštu iki samones netekimo, noriu skendėt skausme nuo betko, betko kas man įrodytu kad dar esu gyva, kad esu stipri, kad fiziškai galiu išgyventi net kai siela skendi depresijoje. Kai nori būt su žmogum, svajoji, bet protas tai stengiasi užgošt nes žino kad tom svajonemis save tik skaudini, tuo pačiu ir kitus. Tas gyvenimo įvaizdis sukurtas patirties stebint viresnius. Nesuprantu meilės, galbūt ji ne man, ji man nepatinka. Meilė tai supirstas skausmas, supistas skausmas. Pasikartojau, žinau. Kartočiausi dar daug kartu, ir vistiek neužtektu. Ar įmanoma mylėti keleta žmonių vienu metu? Manau taip, įmanoma mylėti skirtingus žmones, skirtingos lyties ar mastymo, bet ir ta meilė kitokia, kitokie norai iš to žmogaus. Aš nesuprantu kodėl esu tokia savanaudė, bet vistiek kankinuos dl kitų žmonių ir verkiu nes man tai tik dar labiau skriaudžia. Nesuprantu savęs, nesuprantu ko noriu iš gyvenimo. Žinau, pastebėjau jau seniai, kad darau viska kad manęs norėtu ir gerbtu visi. Gal dėl to nes vaikystėj mažai kas gerbė.. Nenoriu daugiau gyvent, kankintis ir kankint kitus. Elgiuosi kaip gaunasi. Daug verkiu. Net jei ne atvirai, nefiziškai, bet dvasiškai esu silpnas žmogus, dėl to man reik šalia stipraus žmogaus, juokingai skamba bet reik fiziškai stipraus, kad jauščiau saugi. Nevisad viskas kas gražu yra gera. Dažniausiai tai ko nori, tau visiškai nereikia. bet mes esam žmonės, kvailos būtybes, valdomos instinktų ir bandos. Mano senelis sako kad vienas iš gyvenimo dėsniu yra Mes esam valdomi, taip visom pramėm nuo menulio fazių iki šalies istatymų. Turim savo pareigas ir jų stengiamasi laikytis, o kas jei nepadarom kažko ką privalom? Kenčiam mes, kenčia aplinkiniai kenčia gyvenimas, bet mes tik žmonės ir darom klaidų, kartais tokių kurios sugriauna mūsų ar kitų gyvenimus. Iliuzijų šalį mes gyvenam visi, svajonių norų ir įsitikinimų kartais mes juos taip sureikšminam kad nebežinom ir kaip gyventi be jų, nors be jų gal net geriau. Reik gyvent papraščiau - taip žymiai lengviau. Aš sergu šizofrenija, bet tikriausiai lengva jos forma. Manyje yra du skirtingi žmonės, nevaldau aš jų kaitos, mano mąstymas būna kitoks tam tikrais gyvenimo nuotykiais, vieną diena gerbiu save būnu ta kurios nori visi ir tiesiog užsidegusi bendrauti, kita jau tiesiog beviltiška gamere kuri neperneša žmonių, galit ir mano bloge tai pastebėti. Taip gal tuo baigsiu, jei kažkas tiek perskaitė tai ačiū už dėmesį. Jei Pofke tu skaitei šita, pasakyk man, paaiškinsiu tau ką turėjau omenį apie meilė keliem žmonėm, nors nenoriu, bet manau tai būtina, myliu tave labanakt :****
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą