Noriu į kelionę į kalnus, kur nors toli nuo gimtinės kur vaizdas tiesiog krutinę spaustų kad amo netekčiau ir nevaldomai jausčiauos, kai supa tokia gamta, tie stiprūs kalnai, visados man asocijuodavosi su galia, kilmingumu... Niekados nebuvau kalnuose ir begalo norėčiau, norėčiau ypač dabar, su vienu žmogumi, būtent vienu tuo žmogumi tiesiog pakeliaut ir pasisotint gamtos netobulu tačiau įspūdingu grožiu. Naktis leisti šiltai įsisukus į miegmaišius kol pilnas žvaigždžių dangus spoksos į mus du, vienus paskendusius tyloje tiesiog besimėgaujančius akimirka, kuri be abejo atrodys kad trunka šimtmečius bet prabėgs kaip sekundė, neveltui sakoma kad laikas leidžiamas su žmonėmis kuriais smagu būt kartu prabėga nepastebimai greitai, tai tikrai tiesa, mano beveik 18 metų gyvenimas gali ją įrodyti :)
Pastaruoju metu labai sunku svajot. Vos sumastau kokį mielą norą jis sukasi apie naują žmogų mano pasaulyje, bet tuomet mano smegenys primena mano tikruosius gyvenimo žmones ir darosi skaudu, kad mano širdis taip greit sugebėjo pradėt jaust tokius jausmus, po visko kas įvyko.. Gyvenimas niekad nebuvo ir nebus lengvas, bet pastarosiomis dienom skraidau sukarpytais sparnais, norisi kilt aukštyn bet praeitis tik traukia žemyn, norisi žvelgt į viską pozityviai ir smagiai, bet praeitis primena realybė, kuri tik žlugdo ir gadina nuotaiką. Eilini karta nesuprantu ko noriu, o ką suprantu - žinau kad negausiu...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą