Mano vaikystė niekad nesibaigs, aš pasistengsiu. Nes tik vaiko gyvenimas yra gražus, tik jo vaizduotė gali nustumti įšalį didžiausias problemas, ir džiauktis viskuo ką turi ir ko ne. Ir man nesvarbu ką apie mane galvos kiti, sakykit kad aš vaikiška, mažvaikė, niekad nesuaugsiu. Tai tiesa, tokį jau gyvenima pasirinkau. Noriu džiaugtis kiekvienu rytu kai pateka saulė ir rausvai apšviečia mano kambarį, kiekvieną vakarą su šypsena žiūrėti į rytoji ir laukti jo ir žinoti kad jis busgeriausias ir taip kiekvieną dieną. Tiesog trokštu neprarasti tos plačios vaizduotės kuri padeda įvairiausiais atviejejais, juo labiau man kai aš taip mėgstu piešti. Ah ir kaip gera būti vaiku, dar kartais išsitraukti savo tonas lelių ir sušukuot joms garbanas, mielą meškiuką, prispausi prie krutinės ir atsijungti nuo tave supančios aplinkos.  Mano blogas vadinasi Ower the sunshine, ir čia ne šiaip frazė kuri gerai skamba, ji apibūdina mano gyvenima, aš visada trykštu šviesa, jei ne man reikia saulės, šilumos, ar gero draugo stipraus apkabinimo. Jau tokia aš esu ir tuo džiaugiuosi. Ačiū kad skaitaijuk vis dėl to man svarbu, kitaip nerašyčiau ;*