Mano gyvenime yra tik vienas toks dalykas kuris mane sugeba ištraukti iš betkokios situacijos, ir laikyti kol nenusiraminsiu. Tai muzika, nesvarbu kokia, ar trankus metalas sklindantis iš ausinių, ar senas geras reggis iš muzikos grotuvo, net mano gitara nesvarbu net ar ji suderinta sugeba ištraut mane iš betkokios nuotaikos. Susipykus su tėvais griebiu ausinuką ir pasileidžiu muzika visu garsu, kad daugiau nieko aplinkui negirdėčiau, tuomet stengiuosi tramdyt ašaras ir stiprėti, šalta žiemos vakarą kai tamsu lyg šik*oj eidama vos su maikute po paltu kai po truputi tampi ledu irgi nuramina ir jėgų suteikia tik muzika. Nežinau kas tai per stebuklingas dalykas, bet tiesą pasakius būna net tokių situaciju kai nebenoriu nieko, nes betkokia melodija pradeda nervinti, tada man pasireiškia baisi depresija, tuomet man reikia tylos, tik tylos ir nieko daugiau, reikia sėdėti kokiam tyliame kampelyje, žiūrėti į nieką, tramdyti savo jausmus, kad ko nors nesužaloti. Bet jeigu mano rankose pamatysite ausinuką o veidas tikrai nešvies šypsena (kaip dažniausiai būna, ta sintetine meilė kitiems) man negerai, bet nesijaudinkite ir nešokit klausinėti kas man, aš to neverta. Manim pasirūpins muzika.