Aš esu bjaurus žmogus su tais kurie man nepatinka, didžiają dalį ignoruoju, ant kitų tesiog varau, o būna ir tokių, (bet beproto retai) žmogučiu kuriems mielumu ir neišskiriama draugyste įledu į šikną ten pabūnų kurį laiką pakol man nepasidaro bloga tada išlendu ir ten palieku didelę ir baisę skylę kuria sutraukti gali tik labai stiprūs žmonės, taip aš tragiška svanaudę. Kodėl pasaulyje yra privise tiek daug debilų. Ok aš irgi dūra bet man tenka sutinki "dar protingesnių". Aišku aš žinau tai kad jeigu aš su tuo debilu tiesiog susėsiu ir pasikalbėsiu vienu du rasiu bendrą temą. Bet tokių progų beveik nepasitaiko, taigi aš emuosi idomiausio ir populiariausio būdo, ant jo varyt. Stengiuosi taisytis, stengiuosi. Nes žinau kad su tokia mastysena ateitį neturėsiu nei vieno draugo, o jei ir turėsiu draugyste tesis neilgai. Va taip vat aš elgiuosi, ir man negėda prisipažinti, nors tai net akivaizdžiai matosi. Aš to neslepiu nerandu prasmės. Nekenčiu tų žmonių kurių nepakenčia kitų bet per prievarta su jais draugauja, dėl populiarumo or ect, todėl aš ir neprilygtu savo klasej kad ir kokia ji būtų faina... 
Mano gyvenimas gali greit baigtis, nes gali būtik man alergija nuo Mycutės plaukų. Jup gali būt kad teks mano katę atiduoti kitiems. Aišku aš neleisu to, nes neįsivaizduoju gyvenimo be savo vienintelės meilės. Jei ne ji, aš jau seniai nebūčiau ištvėrus visų konfliktų su tėvais, draugais, šiaip aplinkiniais. Be jos esu niekas. Ji yra mano silpnoji vieta.