Man šalta, bet ne dėl oro, mano kambryje lyg pirty, šala mano siela, šala nes ten tuščia kaip niekad. O aš laukiu vasaros tikėdama kad viskas pasikeis, tačiau tas tikėjimas po truputi blėsta. Kai suprantu kad jau nebus tokių meilės ir prisiminimų kupinų rytų, palangoje nebus vakarų ant palangės su telefonu rankose, nebus tų laisvų dienų kaip buvo ankščiau kai jausdavausi nepriklausoma, nesukaustyta, jausdavausi savimi ir visiem aplink buvo px, to nebebus. Aš jau pamiršau kaip vaidinti, kaip vaidinti kažką kitą tik kad kitiems patikčiau ir gerai, gal būt... Sunku man kvėpuot, nes nežinau ką daryti, nematau ateities, laisvės ir meilės, neįsivaizduoju kaip man elgtis, ką sakyt kitiem kai pateksiu į mokyklą. Bijau, bijau pirmadienio kaip mirties. Atrodė kad vakar išverkiau visas ašaras, tačiau... Šį vakar būsiu savimi su žmogum prie kurio jaučiuosi savimi, ačiū Dievui aš nesu viena, kitaip neatlaikyčiau. Aš dar gyvensiu, pažadu.