Jaučiu kurį laiką čia užsuksiu.

Jei tik turėsiu galimybę ir laiko čia rašyt jos nepraleisiu.

Dabar dar Palangoj sėdžiu ant supamo krėslo su laptopu ir ištiesų šalu, apsirengt aišku sunku nes visus rūbus per anksti supakavau ir esu per daug tingi kad kapstytis dėl vieno megztinuko tai va ir šalu, pakilo bjaurus vėjas, nors visą sav jo nebuvo čia kaip ženklas kad pats laikas baigt atostogas.
Buvau Latvijos krantuose, prisirinkau nuostabių akmenukų darysiu pakabukų kolekcija, kiekvieną akmenėlį dedama į krepšiuką jau mačiau kaip vėrinukas atrodys. Ir radau savo pirmąjį akmenį su skylutė!! Jis jau kaba ant mano rankos tik kol kas ant plono siūlėlio, namie pasidarysiu sau tvirtą apyrankę ir pagaliau kairė ranka turės kuo didžiuotis. Sugalvojau norą ir pažiūrėjau į saulę per skylutę, noras labai geras tik gaila sakyt čia negaliu nes neišsipildys, kai išsipildys pasakysiu, nes esu tikra kad išsipildys tik laikas neaiškus... reikėjo pagalvot apie laiką sakant norą.. durne.
Sapnavau šianakt jį. Sapnavau kad mes išsiskyrę bet kažkokiam ale plote esam ir vis vienas prie kito "netyčiom" prisiliečiam, sapnas buvo toks keistas ir jausmingas, ryte pabudau su ašarom, daug labai sapnavau pastaruoju metu, begalo daug žmonių dalyvavo mano sapne, bet jis pasirodė tik šiąnakt, o sapnas buvo toks realus, be jokių scenos šuolių ir tobulai atitiko veiksmus vykstančius dabar, lyg būčiau mačius netolimą ateitį, tikiuosi ne. Man geras išbandymas bus su juo kur nors būti, kad ir vienoje patalpoje, o tai neišvengiama, vis jei ne per draugus tai kokiam tūse susimatysim. Net visai įdomu bus save išbandyti, savo stiprumą, gal bus px? Tikiuosi bus px, nėr čia ko dabar apie tai galvot bus kiap bus, svarbiausia tik taip neprisileist jo kaip sapne, jis nebevertas net liest mane.
Varysiu čj šianakt pas žmogutį vieną, Iš kurio tik vieno noriu, o kadaise norėjau visko. Varysiu šianakt pas jį vadinamai pachillint. Gal išties tik pachillint, bet ne tai svarbiausia. Reik išmokt džiaugtis laisve, prisimint kaip gerą būt tvardoma tik savo pačios savigarba ir sveiku protu, kartais pasileist nuo pavadėlio daryti beleką nesureikšmindama ar tai kitam žmogui patiks. Tiesiog vėl tapt ta pohujiste,  nebėra mano gyvenime tokio vyro kuriam norėčiau sudaryt kažkokią ahujena įvaizdį, tiesiog būsiu savim ir neslėpsiu savo trūkumų ir nesveiko proto. Galiu atsipalaiduot, neturiu niekam itikti dabar galiu tiesiog džiaugtis akimirkom nesirūpinant ar viską darau gerai. Nesirūpinant ar jam gerai. Reik pradžioj išmokt rūpintis savim, kad aš pati būčiau laiminga tada galėsiu rūpintis kitais. Nes per pastaruosius metus visai pamiršau save, sureikšminau žmones kuriuos myliu ir pati tiesiog išnykau, nesistebiu kad toks žmogus tampa nebeįdomus, kaip gali mylėti kažką kas visai praranda charakterį ir būna tiesiog kaip tavo angelas sargas kuris daro tik tai kad tu būtum laimingas, nžn man tai nusibostu. Pamilsti asmenybė kuri staiga tampa tik tarnu. Ačiū Dievam kad susivokiau pagaliau.
Plius vis galvoj pradedu suvokti kad nėr tas Švarcas toks tobulas, Įsimyliu ir visi trūkumai mieli pasidaro. Kad nustot mylėt reik tuos trūkumus nuvalyt nuo blizgučių. Rasiu aš savo antrą dalelę kadanors. Bet ne dabar, dar neatradau pati savęs tai kodėl gi nepasidžiaugus savo laisvę kol jos neatiduosiu širdies savininkui, tam kuris nebus žioplas ir jos nepames.
Jau išties beleką paistau bet tas grynas oras mano smegenim labai gerai veikia :D
Man išties gera, tik vėsu, bet reik grudintis o ne zyst!
geros dienos anonime :*

Norėčiau gauti laišką, kuriam rašo apie Venecijos orą ir rytinės kavo skonį, aš jam/jai nusiūsčiau miniatiūrinį mėnulio piešinuką sudėta iš mažyčių raizgaliukų ir ketureili apie tai kaip dabar jaučiuos. Ant rusvos spalvos popieriaus juodu rašikliu ir tvarkingai sulankščius kad forma tobulai atitiktų vokui.
Kartais noriu tokių iš šono atrodo kvailai romantiškų dalykų, niekad nelaikiau savęs romantike, bet matyt iš mamos gavau šį bruožą.
Norėčiau gulėti terasoje blausiai apšviestoje skirtingų spalvų, kad namą gaubtū miškas ir aš skaityčiau knyga mylimojo glėbije. Arba klausyti gitaros skambesio gulint bute ant šviesaus pukuoto kilimo gal net dainuot.
Bet tuo pačiu ir noriu parą lošt online gamus su žmonėm kurių nesu gyvenime mačius bet pažystu jau keletą metų, pažystu gal net geriau nei savo realius draugus.
O dar tuo pačiu metu noriu būti festivalyje kuriam mane supa keli šimtai nepažystamų žmonių ir šokti pagal muziką kurią tikrai nedaugelis suvokia.
Nepažystu pati savęs.
Esu daug asmenybių viename. Tikriausiai dėl to taip lengvai sutariu su belekuo. Jaučiu net su medžiu susikalbėčiau. Bet dėl to dažnai pagaunu save pasimetusia, nesuprantančia ko noriu.
Net nežinau ar tai geras ar blogas bruožas.
Aišku aš taip netyčia manipuliuodama žmogum, priverčiu jį manyti kad esame panašūs. Tada jis jaučiasi su manimi jaukiai, nebijo kalbėti, pasitiki. Jei tik būčiau blogas žmogus ech kiek aš galėčiau padaryti, su tuo kiek informacijos apie kitus žmones jų norus ir gyvenimo būdu yra prikimšta mano galva.. Jei tik norėčiau tuo pasinaudot blogais tikslais eeech. Bet aš net priešu rūpinuos :D Toks bukas išties aš padaras esu, pergera mano širdis.
Kartais pagalvoju kad ne ten esu kur reikia, kad man reikia būt tarp tų vadinamų menininkų. Sedėt parke ir kalbėt apie knygas istorija ir parodas, o ne tūsus žmones ir narkotikus.. Bet aš jau esu tie tūsai žmones ir narkotikai ir neturiu draugų kurie mokosi dailes akademijoj taigi sau ramiai viena skaitau knygas, jas sau ramiai viena analizuoju, domiuosi istorija tik dėja neeinu į parodas, nes neturiu su kuo o viena aš ten jaučiuosi ne vietoj. Bet aš neišgyvenčiau ramaus gyvenimo. Man reikia beleko, man reikia adrenalino, man reikia nelegalių dalyko beleko ko negalima daryti man to reikia savo gyvenime, jaučiu orgazmą iš gyvenimo man pasiūstų staigmenų dėl to beveik neplanuoju gyvenimo ir mėgausuosi plaukimu juo. Kai surandu antraja puse man staiga reik planuot ateitį ir tada kai išsiskiriu griūna visi planai.. visa ateitis. Tad net nežinau ko man reikia, ar keliautojo, ar menininko, ar šiaip narkomano nežinau ko man reikia. Va apie ką kalbėjau 2pastraipas atgal.

Gal man nereikia nieko?

Gal tiesiog mėgauti gyvenimu netrokštant kažko specifinio, jug budistai stengiasi visą savo gyvenimą tai pasiekt, kad galėtų pasiekti nirvana jie turi NIEKO nenorėti. Nieko netrokšti. O mes norim tokių paprastų dalykų kuriuos daugeli pamatom reklamų stenduose, kurių mum net nereikia, bet jų negavę mes jaučiames blogai. Buki padarai.
Reik tiesiog džiaugtis tuo ką turiu ir siekti būt geriausia srityse kurios mane daro laiminga.
Daryti viską DABAR ir nelaukti kažkokios situacijos, kaip aš laukiau to kol persikraustysiu gyvent su Švarcu pradėsiu gyvent, reik tiesiog gyvent :)
Ir mylėti save.

Žinau ko man trūksta:
Man reikia žmogaus kuris mane motyvuotu kurti.
Kuris stumtu mane į priekį kai noriu prisėsti ir pailsėti
Kuris nekritikuotų tačiau ir perdaug negirtų kad tobulėčiau. (ne kritika o pagyrimai mane skatina)
Tai nebūtinai turi būti mano vaikinas/mergina. Man tiesiog dabar trūksta tokio žmogaus gyvenime.

Aš esu katė.

 Esu nepriklausoma butybė

Grakšti gudri smalsi

Nemėgstu būt šlapia, bet turiu būt švari

Tačiau esu naminė katė. Man reikia šeimininko. Ir net jei to dažnai neparodau man reikia švelnumo, man reikia kad mane glostytų, maitintu ir padėtų susitvarkyt su mano šūdais (būkit geri tiesiogiai nesupraskit šito.). Nesu iš tų kačių kurios lenda į akis, šoka ant stalo ir reikalauja dėmesio, bet man sunku būt nenorimai. Man reikia kad manęs norėtų, norėtų mane paglostyti... mylėtų mane.
Ir štai.
Išmetė mane pro langą, kaip jaučiu ir būtų pasielgęs su kate kuri jam nepatiktu. Paliko mane Švarcas. Taip šaltai.. taip žiauriai kaip niekas su manim nėra pasielgęs. Jis nuo pat pradžių man nieko nejaute, nes tikina man jog jo jausmai tiesiog dingo... taip nebūna. Jis tiesiog buvo užvaldytas bukos simpatijos, o aš per tą laiką sugebėjau pamilt.
Dabar nesuprantu kaip jaučiuosi. Mane palaikė visi, absoliučiai visi, net jo geriausi draugai. Vos jis man paaiškino jog nebemyli manęs aplink mane žmones būrėsi ir palaikė šypsena mano veide neleido nei sekundei pasilikt su savo mintimis ir praėjus nuostabiai savaitei per kurią jaučiaus kaip per kokį gimtadienį gryžus iš festivalio GAIA mane tėvai išvežė į Palanga. Ir neišvengiamai čia turiu daugybe laiko su savo mintim, pradedant nuo to kad esu viena kambaryje baigiant besideginant lendančiom mintim ir prisiminimais. Maniau jog man pavyko taip lenvai jį paleist, klydau. Ilgesys plėšo širdį, įpač matydama mano tėvų porą skauda, nes suvokiu jog esu viena. Pamestas ir nebeieškomas nes nebereikalingas daiktas. Va kaip jaučiuosi.
Eilinį kartą į galvą lenda tai koks tobulas jis. Bandau nekartot klaidų, stengiuosi užkišt galvą jo minusais, kurių buvo tik buki 2.
1. Jis nemėgsta kačių. Kaip galiu mylėti žmogų kuris nepakenčią padarų kuriuos Dievo vietoj laikau? Aš net miauksėt nustojau... net.. dėl jo aš slėpiau savo katiniškus instinktus, realiau išsireiškus - savo charakterį.
2. Jis nėra psichas dėl sexo. Jam vpš px gali to sexo ir nebūt niekad to nesureikšmindavo ir jaučiu daugeliui merginu tai net geras bruožas, jo vienintelis skundas dėl manęs buvo jog reikalauju per daug sexo. O va aš tai ligonė. Konkreti. Jei tai būtų fiziškai imanomą visą laiką pisčiaus :D Išsiugdžiau kantrybę, nors ir jaučiaus nepatraukli kadangi jis nenorėjo manęs kiekvieną kartą kai atsirasdavo galimybė aš kenčiau tai...
Žinau kas yra santykiai ir žinau jog vos pamačius trūkumą reik stengtis prisitaikyti ir meilė padeda tą nesunkiai įgivendinti. Daug porų išsiskiria nes nežino šio dalyko. Santykius reikia puoselet, niekada nebuvo ir nebus tobulos poros, net jei ir iš šono taip atrodo jie ideda daug pastangų kad tai išlaikyt.
Myliu Švarcą ir net kai visom jėgom bandau suvokti kad VISKAS širdis dar palaiko plonyyyti siūlelį, plonyytę viltį jog jis suvoks ką padarė ir sugriš. Net kai jis tiap žiauriai mane paliko, taip negailestingai, aš vis tiek jį labai myliu ir priimčiau atgal, išties tapčiau šaltesnė, bet priimčiau atgal. Toks jau žmogus esu, mane vienas žmogus trypė daug metų ir aš tai kentėjau, kentėjau nes mylėjau. Taip tai aš stiprus žmogus, kol nekalbam apie meilę.

Trapi mano širdutė vėl buvo mesta nuo dangoraižio stogo. 

Tik šį kartą daug žmonių rankioja šukes nuo asfalto ir bando prilipdyt atgal.

 

Kurį laiką stengsiuos nepamilt

Pradėjau paniškai bijoti meilės.

https://soundcloud.com/sasse/chopstick-johnjon-roots-sasse-remix

Tik stiprūs bosai dabar palaiko mano širdies plakimą. (vargšiukai kaimynai)
Paskutiniai kantrybės lašeliai kybo, jau kurį laiką, užvaldyti bukos vilties.
Visą savaitę dariau beleką ir buvo tikrai smagu, buvau su žmonėm kuriuos tikrai labia myliu ir jų šiluma palaikė šypsena mano veide. Bet vis negaliu suvokti kodėl mane taip karma žaloja ir žmogų kurį išties pamilstu atima, vos tik pamilstu, vos tik suvokiu kad negaliu gyvent be jo... bum. BABAH. snhk;shjrtiona;szhm. Dar gyvenu viltimi kad užfilmavo ir nerašė nes intensyviai ruošės renginiui ir nenorėjo blaškytis, bet jaučiu kad taip nėra ir tas yra skaudžiausia.. Mano nuojauta manęs niekad neapgauna.
Aš kažkokia prakeikta.
Lol net griaustini balkone užgniaužia kalonkės, grindys dreba, bet man taip ramu.
Man atrodo aš prarasiu džiaugsmą meilės, per daug aš kenčiu, tuoj bijot jos pradėsiu. Noriu išvaryt į užsienį. Varysiu į Vokietija. Jei tik išsiskirsiu su Švarcu (kad ir kaip sunku būtų tai suvokti.. galimas variantas) tuos tris mėnesius taupysiu ir vos baigus studijas lėksiu pas Vokiečius, šiek tiek pasikelt savo ego ir pabendraut su Lietuvos nesugadintais žmonėm, piešti vietose kuriose būsiu pirmą ir tikriausiai paskutinį kartą ir tuos piešinius siūsiu draugam Vilniuje. Jau žinau pas ką gyvensiu tai chill. Negalėsiu likt Vilniui, jei ne Kaunas tai šausiu toliau, žymiai toliau.
Taip skauda apie tai galvot.
Nežinau ką daryt.