Vakar nebuvo jokio ikvepimo rasyti ir siaip pavargau. Dabar daug papasakosiu.

Pirma tai kas dabar mane kankina. Niekad viskas negali but gerai, jei kokia problema issisprendzia butinai turi kita man likusius nervus naikint. Tevas sian draugo gimtadienyje buvo ir visai normaliai isgeres grizo.. o as negaliu net jo balso isgerusio klausyt, pykina ir nervas ima, naturaliai taip. Toks noras spjaut jam i veida ir daugiau gyvenime nematyt.. vaidina jis kazkoki gaidi paskui, kaip as cia elgiuos dabar atsikalbineju, varau ji toliau nuo saves, visai pabludau sita siuksle dar kalbet teise turi? Nesamone ka jau kalbet apie tos siuksles norus ir nuomone??laiko jis kazkuo aukstesniu save, oiii gal ir yra gyvenimo patirtim ir architekturos klausymais, bet kitur... kai jis isgeres jo isvis zmogum nelaikau, geriausiu atvieju slyksciu, buku gyvuliu. Nesulaukiu kol pradesiu dirbt. Niekaip nesulaukiu. Darbas - laisve. Atrodo juokinga, bet taip jau mano gyvenime susikloste, turiu darba negyvenu su avigalviu, tai kolkas didziausias mano troskimas, gyvent atskirai nuo tevo.

Labai didelis Tito pliusas kad retai geria jis. Mano draugai gali gert kiek nori, as jais galiu pasirupinti man nebus levai kad jie girti, ne taip kaip su tevu, o mano vaikinas, na as negalvoju apie ateiti, gyvenu siandien ir tik labai netolima planuoju, bet vis tiek asocijuojasi koks jis butu tevas ateiti ir nenoriu tokios ateities kokia gyvena mano mama, neatlaikyciau... kaip bijojau del Pofkes, nes kuo ilgiau su juo draugavau tuo jis labiau panasedavo i mano teva, o nieko blogiau uz ji ir but negali. Nu ok, gali, bet as pati kuriu savo gyvenima ir nenoriu jo panasaus i mano mamos. Noriu ir padarysiu ji toki kad as galeciau ramiai gyvent, nesibaimindama kad mano vaikinas negryzta ilgai namo nes uzgere kokiam bare. Pati as megstu isgert, bet stengiuosi kuo maziau, nes zinau kad alkoholizmas yra mano genuose, stengiuos su tuo kovot, nenoriu but tas slykstus, bukas gyvulys, noriu but sveika, protinga ir grazi moteris :)

Kas del vakar? Na nezinau. Pakalbejau as su Titu, nezinau ar buvo sunkiau kada nors gyvenime kalbet, kaip ta popiete. Vos istariau zodzius per ta gumula gerklei, jauciu puse mano zodziu jis ir nesuprato, dar asaru neatlaikiau, tik irodziau ir sau ir jam kad ziauriai silpna esu sitoj sriti. Bet jis puikiai guode, jo tvirtas glebys ir tuo paciu ramino ir skaudino nes zinodama kad galbut daugiau jo glebyje galiu ir neatsidurti baisiai slege. Svarbiausia issiaiskinau kad jam ne pohuj, kad nors ir negalvoja jis apie mane tiek kiek as apie ji, as jam rupiu ir del to jis man sake kad pasistengs man skirti daugiau demesio, kad nesikankinciau taip. Kol kas super ir vakare pasnepino, ir ryte, zinau kad noriu daugiau, bet zinodama kad jis stengiasi salyginai uztenka tiek kiek skiria. Sakiau draugem kad duodu jam savaite, jei jis nesugebes manes ramios palaikyti - vel kalbesiu... nezinau ka ir daugiau daryt, reik pamirst, atsikankint menesiuka koki, vietoj to, kad dar puse metu verkt naktim ir laukt kol parasys. Kol kas viskas gerai as laimynga nes jam rupiu, gal isitikinsiu save ir kol kas man to uzteks, nors is mano puses jausmai zymiai stipresni as tikiuosi kad mano visiskai neisbles o jo tik sustipres, nepaleisiu sito aukso gabaliuko, nenoriu.