Buvau susitikus su Ugnyte sian, pakalbejom,ji tiesiog ragino mane kad meciau Tita ir vel gyvent, sako kad is ko jau ko, bet is manes nesitikejo kad taip zeminciaus dl ciuvo, taip parinciaus ir kad visa save atiduociau ir kenteciau del kazkokio zmogaus kuriam atrodo lyg butu px ant manes.. ji teisi, pastaruoju metu nebunu labai laiminga, truksta man jo demesio, per daug uzema galvoj vietos, bet as neisivaizduoju saves su kitu.. man sako kad skaudetu jei mesciau, labai skaudetu, bet laikas uzgydytu ir galeciau susirast toki kuris man laiko negailetu, taciau as negaleciau Tito pakeist kitu, taip ji teisi, pasaulyje daug fainu bernu, bet nezinau ar rasciau panasiu, ka jau kalbet apie geresnius, nesakau kad jis tobulas, tikrai ne, bet visi man svarbiausi pliusai jame yra, vieninteli toki pazystu, nepaisant to "dazno" susitikinejimo.. kankinuos taciau ji turiu, dar turiu  ir dar nenoriu paleist.