Atrodo kvailą tačiau žodžiai ir net mintys gali nuvaryti į kapus. Kartais pati nepajuntu kaip mintyse apdergiu žmogų, o kitą dieną jau klausiu ko anas taip surūgęs. Aš pati tai pajutau neseniai kai supratau kodėl neegaliu bendrauti su klasiokais, vis prarandu pažystamus (draugais jų nevadinsiu). Jie visada ieško mano trūkumų - šiaip nieko nesakau nes pati taip darau - ir tokios mintys tiesiog stumia link nevilties, veliau nepasitikėjimo ir galiausiai išsiskirimo, o tada daar daugiau taršos ant širdies nes kiekvienas pasukęs į kitą kelia nuo savo pakeleivio ieško tam rimtų prasmių, tariasi su kitais, o jie užkrauna tau ant gavlos dar daugiau "gražių" žodelių. 

Gali būti kad tau atrodo kad dabar čia š malu, bandau lyg pamokslauti, prakišinėt savo tiesą, bet blemba žmogau, atkreipk į tai dėmesį iš kart blogą pasidarys, materialųs ir apčiuopiami gali būti net jausmai.

Net nebežinau ar tokiam šiukšlinykui kaip aš, į kurį jau nuo vaikystės buvo metami visokiausi mano trūkumai piktžodžiai ir apgaulės, įmanoma pasikeisti savo maišelį.

Tikiuosi supratot šia perkeltinę prasmę, mielieji, nes tai vienintelis mano išmąstytas pasiaiškinimas kodėl aš tokia žertva ir nemoku bendraut.