Mano blakstenos tapo tookos sunkios, jos panera mane i grazia vaizduote, atsiriboju nuo aplinkos, ir negirdziu daugiau nieko tik laolrodzio duziis or kaip tyliai pelytes cypsi uz spitos. Gera, ramybe ir tonosvaikystes prisiminimu. Atsimerkiu, man pries akis vis dar tapati maza virtuvele, aprudyje papuve, bet vis tiek mieli baldai sukuria nuostabias vaikystes vizijas, matau save dukstancia, duzgiancia aplink virtuve, besiraukancia kai mama kviecia valgyt, nes as svajojau but tokia tobula kaip barbie, but modeliu ir apzavet visus pasalio gyvius, tuo metu jauciausi taip lyg buciau tobula, visi berniukai su manim draugavo visos mokytojos mame mylejo. O dabar? As praradau ta tobula meile sau todel kiti manes nebemyli or esu pila tustum kaip ir kiti, daugelis kitu siame pasaulelyje. Augau, keiciausi ant akiu ir ne tik isore bet ir elgiasiu. Nezinau kuo dabar tapau, bet man dabartine as nera labiausiai prie sirdies, nu nk paziuresim kaip bus. Nenustebkit jei as staigiai tapsiu ...kitokia....