Ir kam stengtis? Koks tolkas sudėti visą save į kokį nors darbą, o jis vistiek nueis šnipštu... Aš lengvai palaužiama, kartais galima pagalvoti kad man visiškai pohui ką kalba kiti, bet tai netiesa, vos paklausiu mamos kur mano kostiumo lekalai, ji pradeda rėkti ir panašiai, o tėtis tada cekava zosė lenda, vaidina gerą tėti bando padėti, papirkinėja kinder Buenomis ir šiaip skaniais dalykais, o man tada jau visai dinksta noras siūti apskritai ką nors daryti... Kas yra mamai nežinau ir paklausti negaliu, nes vėl rėks, o kai ji rėkia norisi prasmegti žemėmis.. Verkiu jau ketvirta kartą šiandien ir dėl ko? Ar visa tai verta mano ašarų? Manau kad ne, bet aš per silpna jas atlaikyti...Mama aišku pavargus, veik visą dieną triūso, dirbo, tvarkėsi, dar dabar kuopioa kažką vonioje... O tas kiaulė išsidrėbęs ant sofkutės kaip visada dviračio žinias žiūri, keista kad alaus negeria... o gal aš tiesiog to nebematau, gal tai tapo kastienybe? Oh oh jis dar sako kad negeria, nėra alkoholikas...

Mano blogas vien apie jį, bjauru labai bjauru. Nesinori apie jį galvoti bet negaliu, negaliu, negaliu. Jis kaltas dėl visko viskooo. Aš irgi. Noriu susisukti į kamuoliuka ir negirdėti nieko, girdėti tylą, mirtina tylą, nematyti nieko net tamsos, nejusti nieko, nei šalčio nei šilumos, išnykti ir viskas, dinkt, sprogt. Visi iš manęs kažko nori, tvarkos, kostiumo, draugystės, meilės, laiko, pastangų, darbo, šypsenos, peties išsiverkti, tiesos, paslaugos, patarimo, visko, bet man tai jau per daug, noriu išnykti.