Ir nežinau. Ar aš pavargau, ar man miego trūkumas, ar iš ties man tiesiog liūdna. Nenoriu nieko, o tai bjauriausias jausmas kurį galiu jaust. Man kaip amžinai svajojančiai būtybei labai sunku atlaikyt tusčia galvą. Gal ir noriu.. dėmesio? Na, bent jau nuo to prasidėjo liūdesiukas, bet dabar ir jo nenoriu, tokia tuštuma, erzinanti ramybė. Ar gali būti erzinanti ramybė? Nežinau, bet dabar mane visas šitas ramumas erzina, per jį aplinka tik dar labiau niūresnė... Pasiilgau Gabijos, labai jos trūksta gyvenime, jaučiuosi pasimetus, lyg ir nieko tokio, lyg ir viskas gerai, o kartaip atrodo lyg su ja išskrido dalis manęs... Šiandien visas optimizmas atrodo toks kvailas, o bet koks skaudus dalykas duria taip stipriai, labai jautri šiandien, ne fiziškai, fiziškai man tik rankas ir petukus skauda nuo gymo, fiziškai viskas zjbs net be špakliaus gerai atrodžiau, vėl tvarkos oda nes neėdu šokolado, sunkoka, priklausomybės sunku atsikratyt, bet noriu būt graži vienam žmogui, taip stengiuos dėl jo, pačiai jau ta oda buvo taip nusibodus kad pripratau prie amžino makiažo sprendimo, o jis mane motyvuoja stengtis dėl savo išvaizdos, tikriausiai net pats to nežinodamas, bet motyvuoja labiau nei žodžiais galiu nusakyt. Vis tiek liūdna, norėjau dėmesio, labai, nes matau daug porų aplink, pavydžiu.. Tik susimasčiau ir tik PIST SPOTIFY REKLAMA TIESIAI Į VEIDA. Išblaškė mintis visas, vėl nebežinau ko noriu.

Eilini karta rašau kai man kažkas negerai. Kodėl negaliu čia ateit ir pasidžiaugt tom spalvingom dienom. Aš jas pamirštu ir tuomet atrodo gyvenimas toks pilkas, jei tik turėčiau įkvepimo rašyt kai esu linksma, gal nebūtų tokių dienų? Skaitėm šiandien per Literatūros pamoka Mickevičiaus kūrini kažkoki (kas ta atmintis) ir jis rašė kad rašo jis ne žmonėm, rašo gamtai, Dievui, visatai, nes žmones jo nesupranta. O aš rašau ten kur mato visi, bet rašau tikriausiai sau. Čia aš išsilieju, pasakau tai ko nenoriu sakyt ar negaliu ištart mamai, draugei ar katei. Tikriausiai nenoriu jiem gadint nuotaikos savo pms nesamonėm, tiesiog užsidarau savo juodajam urvelyje pasileidžiu kažkokia gražia muzika ir parinuos dėl nieko.. Nebūčiau aš.