Death is peasfull, death is kind.
Ji atima svajones ir galimybes.
Tačiau nėra nieko ramesnio ir tyresnio už mirtį.
Aš jos nebijau, gal šiek tiek gailą baigt gyvenimą, tačiau manau pagaliau būtų ramu...

Nieko nenoriu.
Ir rašyt čia nenoriu, bet jaučiu pareiga su tokia nuotaika ir situacija.
Vakar vakare lūžau. Visko per daug.
Darau pertrauką su Povilu, skauda, tikėjausi kad sugebėsiu save įsitikinti kad galiu atsipalaiduoti ir turėt gerą laiką, bet nenoriu.. Maniau blogai, nesigauna man, per daug jį myliu.
Jaučiuosi negraži, niekam nereikalinga - beviltiška.
Susuivariau vakar su girtu tėvu, atkrito mano nervai, net išėjau iš namų... bet neturėjau kur eiti, taigi grįžau pasedėjus 3 valandas ant lietaus.
Jokio noro daryt ką nors, nėr jėgų, ner nuotaikos.
Jaučiuosi palaužiama, silpna būtybė, bijau visko.

n.e.n.o.r.i.u..n.i.e.k.o.

Nors žinau kad noriu kai ko:

Noriu stipriai apkabinti Povilą ir jo atsiprašyti
Noriu pamatyti Gabiją realiai, žiauriai jos pasiilgau
Noriu turėti darbą
Noriu gyventi atsikirai nuo tėvo
Noriu gaut pinigų kad galėčiau išsilaikyti vairavimo teises
Noriu būt graži
Noriu jaustis fiziškai gerai
Noriu tylos
Noriu kad manęs nepamirštu vienas žmogus, noriu jo dėmsio
Noriu būt šiek tiek paprastesnė...

negaliu savęs pakęst... pati nesuprantu ką darau ir ko noriu...
Aš moku tik skaudint žmones... Vaidinu kažką faino, o ištikrūjų tiesiog meluoju pati sau... beviltiška asmenybė, neturinti jokios ateities vizijos...
Norėjau padaryt su savo vaikinu pertrauką, kad atsidūkt galėčiau, nes lohe esu čia faktas... Bet kai mano puseserė pasakė kad "pertrauka" yra tiesiai šviesiai išsiskyrimas bijojau, stengiausi užglostyti trūkumus ir gyvent toliau, bijojau prarasti kas man labai svarbu ir ką ištiesų myliu... Ir va... Girta labai atvirai pakalbėjau, tik momentais prisimenu ką sakiau ir šiandien gavau malonų sms siūloanti išsiskirt... nene nesiūlanti - o teigianti. Tai va, pagaliau pajutau tą jausmą kai man išplėšta širdutė. Jis mano pirmoji meilė, prieš jį nemylėjau nieko apart savo motinos ir katės. Dabar man ir liko... motina su kuria žiauriai susipykau ir mano mieloji micute... Taip, esu pochuistė, bet dabar... dabar negaliu tiesiog "dėti". Gal gerai, bet šita mintis man dabar sunkiai vystosi smegenyse.

Varau į fūlės trieša. Nžn ką aš ten darysiu nes nei sveikatos nei noro. Jaučiuos tiesiog sužlugus :)