Kodėl man po kojom viskas byra, kodėl nejaučiu tvirto pavišiaus ant kurio turėčiau stovėt, kodėl aš bijau, kodėl jaučiuosi tokia silpna, bėjėgė, pasmerkta būtybė??????
Man dreba rankos nežinau kaip jaustis. Mano šeima sėdi totalioj žopoi tokioje dar gyvenime nesam buve, gaunu į dieną 1lita ir nors šūlei tai pasakoju kaip prikolą, širdį verkiu iš nevilties, man viskas nesiseka, kiekviena diena vis bjauresnė, gaunų jobašlinus pažymius, o aš po pamokų su draugėm varau į kofa, juokiuosi, malu šūda, stumiu laiką, svarbiausiai - stengiuosi pamiršti kas aš ir visas savo problemas, vaikščiot iškėlus galvą ir vaidint kažką kita,  tik kad negrįžt namo ir beviltiškom akim stebėti šeimos gyvenima, kaip tėvas apsikabinės alaus butelį spokso į tėlika, o mama grįžta vėlai, negyva, serganti, su didele liga ir atneša šeimai nelemta tūkstantėli už kurį turim pragyvent ištisa savaitę, o dar buto paskola, šildymas, elektra, kitos paslaugos iš kurų prašo milijonų. Grįžus namo narisi lysti į spirta ir depresuot nes negaliu nieko padaryt, esu bėjėgė, dar mane taip traukia pavasaris, norisi rėkti klykti iš laimės susirasti bahūra ir žaist su jo visokias intrigas, bet negaliu nes problemu ant galvos ir taip pilna, ir rimtų. Eheh norisi tiesiog nusišaut ir kalbu rimtai...........................................................emy space...........................................................