Bendri šeimos poreikiai, pagal mano šeimą yra - pataikavimas, sutikimas su viskuo ką pasako vienas iš šeimos narių, gaila bet aš turiu sutikti kad esu dalbajobė, o jie proto bokštai kurie blet.... Aš nesutinku kai man nepatinka, laikausi savo griežtos nuomonės, raunuos kad tik įrodyt kad esu teisi, nes žinau kad esu ir tikrai nesiruošiu kalbėti taip kaip jie nori. Jie mane nori mušti per isterijos priepolius, tai kodėl nemuša? Būtu ramiau jiems gyventi ir ne tik jiems.
Viskas prasidėjo nuo to kad mano gimtadieno progą teta su močiute nori nupirkti man MANO kompą mano laptopą. Beet tėtis nesutiko nes laptopai yra lėvi ir jis su laptopu negalės dirbiti. VO KĄ JIS SUMASTĖ, KAD MANO GIMTADIENIO PROGĄ JIS GAUS PC KURIUO GALĖS DIRBTI. Sako šeimos kompiuteris, oo aš jau įsivaizduoju kaip jis prie jos sėdi visą supista savaitę o aš gaunų savaitgalių per kurį ir taip noriu kur nors su draugais išeit, o kodėl tokia vizija?? Mes šeimoj turim tik vieną TV nes jam atrodo kad šeimai tiek užteks,o kai aš noriu pažiūrėti kokį filmą jis neleidžia nes jo rusiška šau rodo, mamai norisi paspoksot į fashion tv, bet nee juk per history apie kažkokį sumautą karą rodo ir taip išeina kad prie šeimos TV sedi tik vienas žmogus, o mes turim taikstytis....... Mano gimtadienio dovana.... Pizdėc. O jis dar nesupranta ko aš drąskausi......
Pohui man dabar bus ant pc, pohui ant visko,. pasirodo negaliu turėt troškimų, nes tėčio troškimai šeimoje yra svarbesni............
Jis man jau nuo vaikystė pastoviai kartoja kad aš vaidinu. TAI BLET MAN GAL STOT Į TŲ ARTISTŲ BŪRELI, NES NX BEPROTO JAU GERAI VAIDINU... Jau nuo darželių laikų kai man paskausdavo pilvuką ar ką kitą jis sakydavo kad vaidinu tik kad neeičiau į daržą, kai man prasideda isterijos priepoliai aš... nu vaidinu tik kad jį panervint it t.t. O jam nepaprieštarausi, jis visada teisus, o aš nieko nesuprantanti jausmų ir skausmo nejaučianti ateivė blet. O visi stebisi kodėl aš nenoriu namo grįžt, va pagrindinė priežastis yra ŠEIMA.
FUCK YEAH, žinai, ką? Aš tave pilnai suprantu. Gyvenimas yra šikna, kai nemokame jo gyventi, tad iki aštuoniolikos verskimės per galvas, kad paskui visus, kadaise gyvenimą griovusios žmones, galėtume pasiųsti į vieną vietą. Brangioji, jei norėsi išsiverkti, pasiguoti, mano durys tau visada atviros. Bučkis.
AtsakytiPanaikintiAhhh kaip fainiai kad bent kas nors supranta ;***
AtsakytiPanaikintiBūtinai reiks išgert kavos ir paplepėti dviese, būtinai ;D*