Man patinka šlapios faneros kvapas.
Man patinka visiškai naujo žurnalo puslapių tekstūra.
Man patinka saldumas kartume, tai yra ginas.
Man patinka tuščios žibintu apšviestos miesto gatves, ypač patinka kai jose būnu viena.

Man patinka mano praeitis, aš ja didžiuojuosi, ja dalinuosi su kitais žmonėmis ir daugumai patinka jos klausytis. Nors tais kritiniais momentais atrodydavo, kad pasaulis sustojo, kad pasaulis nori kad aš išlipčiau, tai mane užaugino tokia kokia esu dabar.

Iš bailios, minkštos, neįtin patrauklios avytes pasimetusios nuo savo bandos tapau tokia kaip tos avys į kurias žiūrėdavau su pavydu. Tačiau dar pasilikau savo švelnų kailiuką, dėl kurio dar daug kentėsiu, bet tai daro mane manimi, o ne betkuria kita avimi.

Man patinka šlapios faneros kvapas.
Man patinka rytais pabust nuo saulės spindulių glostančių veidą (išimtis jei prieš miegant buvau vakarėlis. :D)
Man patinka mano svajonės.
Man patinka tai jog galiu čia rašyti ne tik kas mane skaudina, bet ir kas džiugina.

Man patinka tiek vyrai tiek moterys ir nors kartais tai daro mano gyvenimą nepakeliamu, dažniausiai tai tik reiškia kad mėgaujuosi juo pilnai. Žaviuosi žmonėmis kurie man patinka ir nestatau savęs į kažkokias visuomenės diktuojamas madas ar standartus.

Galbūt tai gali skaudint labai stipriai, tiek mane tiek kitus, bet aš didžiuojuosi kad esu tokia.

Man patinka šiaip medienos kvapas.
Man patinka tingėti.
Man patinka muzika kuri kaip elektra eina per kūna ir paliečia pačia šidį.
Man patinka ekspresyviai grubūs ir dideli betoniniai pastatai, kitaip sakant brutalistine architektūra.

Man patinku aš ir manau tai svarbiausia. Kad ir kaip pykčiausi su savimi viduje, jei aš sau nepatikčiau pati, kaip man gali patikti kas nors kita. Ir jei jau aš mėgstu tokią smulkmeną kaip kvapas sudrėkusios medienos - aš save.. gal savaip, bet labai myliu :)