Aš esu geras, ištikimas ir rūpestingas žmogus. Bet mano širdis yra maištautoja. Fakin anarchiste.Aš gana rimtai permastau gyvenimo sprendimus, suvokiu ką reikia daryti, bet elgiuosi vistiek kaip debilė.
Taip skauda suprasti kad darai kažką visiškai atvirkščio nei tavo smegenys sako. Tuomet tavo smegenys tave smerkia... Nesu kažkuo skriaudžiamas žmogus, turiu nuostabų gyvenimą, bet tas savęs vidinis žalojimas mane tuoj išvarys iš proto.
Nebesusikalbu su savim visiškai.
Nežinau kodėl, bet nenoriu apie tai kalbėt su Auste, ji ir taip užsikuitusi savo pačios mental problemose, mano šitokios mintys jai gali tik pakenkt ar įskaudint. Noriu ją apsaugot nuo savo galvos, dėl to gal kartais atitolstu nes vaikščiojanti parke esu. Myliu labai ją.
Galva skauda, kai bandau priimt sprendimą ko išties noriu. Ar noriu būt palei vėją skrendanti plunksnelė ar noriu pasiekt kažką savo gyvenime ir pasistatyti pagrindą po kojom. Nepažįstu savęs. Gal būt dėl to nes su tiek daug skirtingų kompanijų augau ir susiformavo manyje kažkoks supistas schizofrenikas. Pankė kuri nori daryt kas neleidžiama ir gerėtis svaiginančiais malonumais ar ta menininkė kurti tai kas žmonėms galvoje pasiliktu ar verstu susimastyti ir pasenti gyvenant ilgą pilnavertį gyvenimą keliaujant ir būnant su savo mylimiausiu žmogum, jį vis darant laiminga. Ilgai šie du kartu gyveno visai sėkmingai, bet dabar aš nežinau. I am lost. Mano smegenyse gal nebėra laisvos atminties. Pastebėjau kad suprastėjo atmintis o ir pati galva sunkiai veikia ir kapstosi po senus failus kurie jau galėtu palikti ramybėje.
Ir aš čia sėdžiu rašau ne dėl to kad kažką prisidirbau. Tiesiog perkaito galva reikėjo bent kažkiek jos čia įkišt. Bijau truputi savęs tokios būsenos. Galiu netyčia išjungt smegenis ir padaryt koki sh kurio veliau visą gyvenimą gailėsiuosi ir save užsigriaušiu negyvai, bet būna kad taip norisi... padaryti kažka blogo :)
Noriu susitikt pakalbėt su žmogumi kuris mano manimu galėtu mane suprasti ir padėti šitoje situacijoje. Matau save jame. Bet tuo pačiu nenoriu jo matyti, Austei tai nepatiktų, greičiau skaudintu, vos tai, kad susitikau su juo išgerti vyno ir pakalbėt. O dar jei kažkokia pagunda užsimegztu... Nenoriu rizikuoti pati savim. Bet taip reikia man kad kas nors mane suprastu, kai aš savęs pati visiškai nesuprantu :)
O ar tai įmanoma?
Tikriausiai taip ir nesužinosiu nes esu bailė kai kalba eina apie Austes skaudinimą. Gal kada nors, kai ji galės žiūrėt į jį ne kaip į priešą ar susitiksiu, bet neįsivaizduoju kada tai bus. Galbūt niekada. Galbūt jam bus nebeįdomu. Galbūt niekados nebe pavyks man nuramint to stipraus karo tarp mano proto ir širdies.
