Ir kodėl aš taip greit nusibostu? Kodėl pradžioj manęs reik kaip oro o veliau ai nu jei yra gerai jei nėra px? Kaip suprast? Turiu kažkoį galiojimo laiką? Gal man rimtai lemta neužsibūt su niekuo, nes vos palieku savo širdute kažkur ji tampa nebeįdomi, o mintys ten kažkur ir lieka bet fiziškai ten kažkur tampu nebereikalinga.

Skauda man širdį ir dėl to kad jaučiuos nemylima ir dėl to nes aš ją jaučiu supisau su ta chemija...