Nežinau gal kada ir papasakosiu kas vyko pastarosiomis dienomis. Bet ne dabar, dabar kol nepamečiau šių nuotabių planų iš gavos noriu užrašyt čia! Jau 3čia diena kaip galvoju apie gyvenima, ateitį.. kokio jo noriu, nes būtent aš jį kuriu, aš renkuosi žmones su kuriais leist laiką, aš renkuosi kuo užsiimt. Nuo mano pasirinkimų priklauso mano ateitis, nustojau amžinai grūst save į aukos vietą, mažiau zyziu, viskame pastebiu gerają pusę. nuoširdžiai ir dažnai šypsausi! Atsibudau. Pažadino mane Titas. Dabar guliu ir prieš akis matau savo gyvenima, dalimis miglotai, dalimis taip aiškiai kad net nusakyčiau kokia bus mano šukuosena :D
Įsivaizduoju kol kas maždaug dar keletą metų save dirbančią ledainėj, mokykloje ir univereatsakingai besimokančią, žvelgiančią į ateities darbą kaip į gyvenimo tikslą -sėkmingą ir pelningą profesiją. Gyvenančia kartu su mylimu žmogum name, nebūinai dideliam, bet jaukiam, šalia gamtos, kur grynas oras kur žvaigždės matosi naktim, kad su mašiniuku kokį pusvalandį užtruktu iki miesto dalėkt, augint bent vieną katę ir kad grotu muzika, gera muzika, ehh vakarai terasoje su knyga ar laptopu rankose po begalinių žvaigždžiu dangum su suktine tarp pirštų ir mylinčia širdim - taip nuostabu! arba taip gyvenanti viena ir leidžiančia laisvą laiką pas mylimajį. galvoje dar knibžda Titas, įsivaizduoju kaip ateinu pas jį su savo laptopu mes prikolinam, gameinam, būnam šalia :)) gražios mintys kelia šypsena! Išliko ilgesys bet jis nebeskauda. Galvą užgrūdau gyvenimo tikslais ir norais, nebėra noro verkt kad jis paprasčiausiai gameina ar gyme dirba ir neskiria dėmesio man. Šian kalbėjau su Deime, išties man tas Tito retas susitikinėjimas tinka. Man nereik žmogaus per daug, jis mane pradeda erzint, vis dažniau pagaunu save sakančia "fainas žmogus.. tik kai jo neperdaug". Šypsaus pagalvojus apie Tita, nes myliu jį, o meile gražus dalykas :p ir žinau, taip žinau kad mes dar būsim kartu! Nes man reikėjo laiko kad vėl surasčiau save kd pravalyčiau galvą nuo nereikalingų rūpesčiu ir susimastyčiau apie tikrai aktuolius klausimus man dabar tapusiai moterim su pareigomis. Dabar aš pasiruošus būt jo. Dabar aš pakankamai stipri, iškėlus aukštai galvą galėčiau belekokius sunkumus nugalėt! Nes aš gi Bene, aš ta stipri, protinga mergina! Negalima to pamiršti, buvau per daug nužeminus save pačią, atsibudau, dabar jaučiu kiek daug gali žmogus, kiek daug galiu aš!

Titai,
Aš noriu su tavim kalbėti vakarais.. ne tik vakarais ir ne tik kalbėti! Noriu plepėti, nusišnekėti, kartu svajoti, filosofuoti, aptarinėti Ukraninos padetį ar kokia istorini įvikį, domėtis vienas kitu, rūpintis, palaikyti, motyvuoti, padrasinti, apkalbinėti ar girti ką nors, vertinti ir komentuoti beleką mus supantį, kartu įsivaizduoti belekokia nesamone kaip koks bus gyvenimas po 100metų, kas marse gyvena jei ten yra salygos......

Bet aš guliu viena, ant dvieju dideliu pagalviu balkone, įsisukus į vilnonę bet švelnią kaldrytę žiūriu į neapsakomai juodą dangų ir svajoju apie tave.. žinau kad šitos svajones ir liks tokiomis, skaudu svajoti.. laukiu kol parašysi ar atsnepinsi. Dar laukiu. Dar myliu.

(tapačia naktį išsiskyrėm......)

Norėčiau gyvent lovoj.
Man joje reikėtų:
♡Tito
♡maisto
♡vandens ir kavos
♡ pc/laptopo su netu
♡notebooko su tušinuku
♡muzikooos
♡keksiuku*
♡daug pagalvių
♡kad wc nebūtų toli
Perfect chillas būtų po gymo ar darbo į tokia lovą patekt. Oh man užtektu ir Tito vieno, kiekviena naktį mano lovoje.. eh svajokle aš.. naivi svajoklė :< pavargau šian po darbo ir šūlės - einu mirt.

Taip negailima elgtis.. aš žmogus, nesu supistas game'as kurį užseivini ir įsijungi pažaist kada užsimanai.. Kodėl tu dar suteiki man vilčių? Kiekvieną kartą kai pradedu vėl gyvent savo gyvenima, kai sugebu iš galvos išmest visas skaudžias mintis apie tave, ignoruot aplink esančias poras, kai nebeskauda taip smarkiai širdies ir pradedu suvokt kad tuoj atsigausiu, tu pasiūlai susitikt ar atrašai pagaliau į mano pastovų beviltišką dėmesį tau.. tuomet aš įsimyliu tave iš naujo. Tuomet mėgaujuosi kiekviena sekunde tavo dėmesio, vėl paskestu svajonese ir toj auforijoj, bet po viso gėrio tu vėl išeini, ir vėl lieku viena savo lovoj, su savo neišsipildžiusiom svajonėm ir viltim kad vėl greit sulauksiu tavo dėmesio. Vėl skaudančia šindim vengiu kitų porų, nes dažnai nesugebu atlaikyt. Darbe pradžioj buvo begalo sunku matyt poras ateinančias ledų ir kavos, sėdinčias vienas kito glėbyje, besišnekučiuojančius, besidžiaugiančius vienas kitu. O aš nešioju overpriced kavas jiem ir tikiuosi kad nepalūšiu nunešus indus į virtuvę nes nevieną kartą jau toks pavydas ir iki ašarų privede o tada stoviu bare blizgančiom akim ir dirbtine šypsena, bandau būt maloni, faina kad įmestu arbatos tuopat vidui verkiu. man to vieso shiko net nereik, net nenoreciau glamzytis viesoj vietoj, bet vien tas poru zvilgsnis viens i kita suspaudzia sirdi. Kodėl tu tiesiog neišeini visam laikui? Nebesitikiu kad būsi toks koks buvai pirmus mėnesius su manim, nebesitikiu kad bus tokių savaičių per kurias tu manęs nepaleisi. Skauda. Skauda labiau nei kada skaudėjo. Nebesuprantu savo gyvenimo, nematau jo be tavęs, bet žinau kad neturi taip skaudėti.

Jei Povilai dar čia užklydai.. atsiprašau. Atsiprašau kad nesugebėjau tavęs mylėti taip ilgai kaip norėtūsi, esi išties labai fainas ir rūpestingas vaikinas. Labai vertinu viską ką dėl manęs padarei, niekad gyvenime už visą tai atsidekot negalėsiu. Ir jei tave palikdama sukėliau bent truputi skausmo kokį jaučiu dabar su mano dabartine meile, nežinau kaip atsiprašyt.. Aš labai tikiuosi kad būsi su mergina kuri vertins visą tavo rūpesti ir nebus tokia kvaila kaip aš. Atleisk :)))) Išlepinai tu mane..