2013 m. gruodžio 23 d., pirmadienis

Augau tarp bernų, taprasme vien bernų, vienintelės moterys man buvo mama, teta, močiutės ir puseserė, o visi žmonės su kuriais leisdavau laiką būdavo vyriškos lyites, tai salyginai išliko iki dabar, man išties smagiau leist laiką su vaikinais nei su merginom, draugų turiu daugiau ir man smagiau pažaist futbolą ar kompiuterinius žaidimus nei apsipirkinėt ar daryt bet kokius kitus moteriškus dalykus, bet man teko tapt morterimi, juk aš tokia gimiau... Man tai buvo labai sunku tačiau kai pamačiau kokį dėmesį į mane pradėjo kreipt vaikinai man patiko ir tai tik motyvavo tapt gražia malonia mergina, jie žiūrėjo į mane kaip į saldainį o ne draugą, laikui bėgant pakėliau savo kainą(netiesiogine prasme...), nebesilydau nuo dėmesio. Bet man tapus mergina iš išores ir elgesio širdyje manęs niekas neįtakojo, vis dar mėgau tuos pačius vaikinų hobius ir pomegius ir... merginas... Daugelis žino kad esu bisexuoli, bet niekam nepasakojau kaip aš išties jaučiuos, mane išties labai traukia merginos, net pornūhose aš nepastebiu vaikinu visas dėmesys krenta į moteriškos lyties atstovę. Turiu merginą, bet žinau kad ji mane myli tik kaip labai gerą draugę taip mes esam jau kaip šeima, bet žinau, matau, jaučiu kad ji nejaučia man to pačio, to supisto potraukio kai pasižiūri įmogu ir sunku valdys savo rankas... Skauda. Prieš porą metų sugebėjau įsimylėt vaikiną, pajust ta potraukį bernui buvo tikrai faina, dar dabar jį jaučiu, sunku mylėti 2 žmones vienu metu, įpač man, kai noriu atiduot visą save žmogui kurį myliu, bet.. negaliu.
Atrodo kad Ugnei tai žaidimas, bet aš išties ją įsimylėjau, viską padarysiu kad ji tik būtų laiminga, viską, net jei man skaudės, taip ir darau, širdį gerai kai jai gera, bet nevisada. Praeitą naktį mačiau kaip ji smagiai leido rytą su vaikinu, pirmą kart pajutau tokį nežmonišką pavydą tačiau jai nieko nesakiau nieko ir nesakyčiau nes mačiau kad ji laiminga. Valdžiaus juokavau atvirai kalbėjau apie sexą jiems daviau patarimus ir taip jie mylėjos prieš mano akis, bet aš iš išorės reagavau lyg tai būtu normalu ir priimtina.. Viduje vėmiau, ne dėl to kad buvo šlykštu, ne, man tai tikrai nebuvo šlykštu man buvo tiesiog skaudu, tiesiog pavydėjau, nekaltinau Ugnes, bučiau pasakius kad nenoriu jos matyt su čiūvais prie manęs ji tikrai to nebūtų darius, bet vieno kambario bute neturėjo jokios galimybės ir mano reakcija ją ramino, mačiau kad ji jautės saugesnė kai buvau šalia. Nekenčiu meilės.

2013 m. gruodžio 7 d., šeštadienis

Noriu į kelionę į kalnus, kur nors toli nuo gimtinės kur vaizdas tiesiog krutinę spaustų kad amo netekčiau ir nevaldomai jausčiauos, kai supa tokia gamta, tie stiprūs kalnai, visados man asocijuodavosi su galia, kilmingumu... Niekados nebuvau kalnuose ir begalo norėčiau, norėčiau ypač dabar, su vienu žmogumi, būtent vienu tuo žmogumi tiesiog pakeliaut ir pasisotint gamtos netobulu tačiau įspūdingu grožiu. Naktis leisti šiltai įsisukus į miegmaišius kol pilnas žvaigždžių dangus spoksos į mus du, vienus paskendusius tyloje tiesiog besimėgaujančius akimirka, kuri be abejo atrodys kad trunka šimtmečius bet prabėgs kaip sekundė, neveltui sakoma kad laikas leidžiamas su žmonėmis kuriais smagu būt kartu prabėga nepastebimai greitai, tai tikrai tiesa, mano beveik 18 metų gyvenimas gali ją įrodyti  :)
Pastaruoju metu labai sunku svajot. Vos sumastau kokį mielą norą jis sukasi apie naują žmogų mano pasaulyje, bet tuomet mano smegenys primena mano tikruosius gyvenimo žmones ir darosi skaudu, kad mano širdis taip greit sugebėjo pradėt jaust tokius jausmus, po visko kas įvyko.. Gyvenimas niekad nebuvo ir nebus lengvas, bet pastarosiomis dienom skraidau sukarpytais sparnais, norisi kilt aukštyn bet praeitis tik traukia žemyn, norisi žvelgt į viską pozityviai ir smagiai, bet praeitis primena realybė, kuri tik žlugdo ir gadina nuotaiką. Eilini karta nesuprantu ko noriu, o ką suprantu - žinau kad negausiu...