Aš esu geras, ištikimas ir rūpestingas žmogus. Bet mano širdis yra maištautoja. Fakin anarchiste.
Aš gana rimtai permastau gyvenimo sprendimus, suvokiu ką reikia daryti, bet elgiuosi vistiek kaip debilė.
Taip skauda suprasti kad darai kažką visiškai atvirkščio nei tavo smegenys sako. Tuomet tavo smegenys tave smerkia... Nesu kažkuo skriaudžiamas žmogus, turiu nuostabų gyvenimą, bet tas savęs vidinis žalojimas mane tuoj išvarys iš proto.
Nebesusikalbu su savim visiškai.
Nežinau kodėl, bet nenoriu apie tai kalbėt su Auste, ji ir taip užsikuitusi savo pačios mental problemose, mano šitokios mintys jai gali tik pakenkt ar įskaudint. Noriu ją apsaugot nuo savo galvos, dėl to gal kartais atitolstu nes vaikščiojanti parke esu. Myliu labai ją.
Galva skauda, kai bandau priimt sprendimą ko išties noriu. Ar noriu būt palei vėją skrendanti plunksnelė ar noriu pasiekt kažką savo gyvenime ir pasistatyti pagrindą po kojom. Nepažįstu savęs. Gal būt dėl to nes su tiek daug skirtingų kompanijų augau ir susiformavo manyje kažkoks supistas schizofrenikas. Pankė kuri nori daryt kas neleidžiama ir gerėtis svaiginančiais malonumais ar ta menininkė kurti tai kas žmonėms galvoje pasiliktu ar verstu susimastyti ir pasenti gyvenant ilgą pilnavertį gyvenimą keliaujant ir būnant su savo mylimiausiu žmogum, jį vis darant laiminga. Ilgai šie du kartu gyveno visai sėkmingai, bet dabar aš nežinau. I am lost. Mano smegenyse gal nebėra laisvos atminties. Pastebėjau kad suprastėjo atmintis o ir pati galva sunkiai veikia ir kapstosi po senus failus kurie jau galėtu palikti ramybėje.
Ir aš čia sėdžiu rašau ne dėl to kad kažką prisidirbau. Tiesiog perkaito galva reikėjo bent kažkiek jos čia įkišt. Bijau truputi savęs tokios būsenos. Galiu netyčia išjungt smegenis ir padaryt koki sh kurio veliau visą gyvenimą gailėsiuosi ir save užsigriaušiu negyvai, bet būna kad taip norisi... padaryti kažka blogo :)

Noriu susitikt pakalbėt su žmogumi kuris mano manimu galėtu mane suprasti ir padėti šitoje situacijoje. Matau save jame. Bet tuo pačiu nenoriu jo matyti, Austei tai nepatiktų, greičiau skaudintu, vos tai, kad susitikau su juo išgerti vyno ir pakalbėt. O dar jei kažkokia pagunda užsimegztu... Nenoriu rizikuoti pati savim. Bet taip reikia man kad kas nors mane suprastu, kai aš savęs pati visiškai nesuprantu :)

O ar tai įmanoma?

Tikriausiai taip ir nesužinosiu nes esu bailė kai kalba eina apie Austes skaudinimą. Gal kada nors, kai ji galės žiūrėt į jį ne kaip į priešą ar susitiksiu, bet neįsivaizduoju kada tai bus. Galbūt niekada. Galbūt jam bus nebeįdomu. Galbūt niekados nebe pavyks man nuramint to stipraus karo tarp mano proto ir širdies.

Man patinka šlapios faneros kvapas.
Man patinka visiškai naujo žurnalo puslapių tekstūra.
Man patinka saldumas kartume, tai yra ginas.
Man patinka tuščios žibintu apšviestos miesto gatves, ypač patinka kai jose būnu viena.

Man patinka mano praeitis, aš ja didžiuojuosi, ja dalinuosi su kitais žmonėmis ir daugumai patinka jos klausytis. Nors tais kritiniais momentais atrodydavo, kad pasaulis sustojo, kad pasaulis nori kad aš išlipčiau, tai mane užaugino tokia kokia esu dabar.

Iš bailios, minkštos, neįtin patrauklios avytes pasimetusios nuo savo bandos tapau tokia kaip tos avys į kurias žiūrėdavau su pavydu. Tačiau dar pasilikau savo švelnų kailiuką, dėl kurio dar daug kentėsiu, bet tai daro mane manimi, o ne betkuria kita avimi.

Man patinka šlapios faneros kvapas.
Man patinka rytais pabust nuo saulės spindulių glostančių veidą (išimtis jei prieš miegant buvau vakarėlis. :D)
Man patinka mano svajonės.
Man patinka tai jog galiu čia rašyti ne tik kas mane skaudina, bet ir kas džiugina.

Man patinka tiek vyrai tiek moterys ir nors kartais tai daro mano gyvenimą nepakeliamu, dažniausiai tai tik reiškia kad mėgaujuosi juo pilnai. Žaviuosi žmonėmis kurie man patinka ir nestatau savęs į kažkokias visuomenės diktuojamas madas ar standartus.

Galbūt tai gali skaudint labai stipriai, tiek mane tiek kitus, bet aš didžiuojuosi kad esu tokia.

Man patinka šiaip medienos kvapas.
Man patinka tingėti.
Man patinka muzika kuri kaip elektra eina per kūna ir paliečia pačia šidį.
Man patinka ekspresyviai grubūs ir dideli betoniniai pastatai, kitaip sakant brutalistine architektūra.

Man patinku aš ir manau tai svarbiausia. Kad ir kaip pykčiausi su savimi viduje, jei aš sau nepatikčiau pati, kaip man gali patikti kas nors kita. Ir jei jau aš mėgstu tokią smulkmeną kaip kvapas sudrėkusios medienos - aš save.. gal savaip, bet labai myliu :)

Skauda pilva.
Ir spaudžia širdį, sunkiai galiu kvepuot.
Nzn kas man pastarasias dvi dienas, jaučiuos kaip iš medžio iškritus nepaisant silpnos sveikatos.
Man kažkokia krizė. Kūrybinė, moralinė, dvasinė, fizinė nzn visokateriopa jobana krizė. Ir negaliu susišneket su mažiuku. Ji pati zyzia del savo sveikatos, random užsiraukia nekalba neprisileidžia. O tika man tiesiog šove kad aš tik zyziu ir kad nekalbam nes susipyksim... Tai va aš čia, kalbu tau. Nes neturiu draugų kuriem galėčiau išssikalbėt ir kurie suprastu mane.
Man žiaurios lomkes moralinės aš jaučiuos kaip amžinam pms'e. Dabar beveik negeriu, nerūkau ir visiškai nevartoju nk. Sunku man, bet aš laikausi, nes gyvenimas tobulas. Turiu nuostabią moterį kuri manim rūpinasi ir myli, as taip pat ja dievinu, ji geriausia kas yra nutikę mano gyvenime, mokausi kas patinka greitu metu lėksiu į Estija trim menesiukams su erasmusu, su tevais sutariu, darbas jaukus ir sekasi, neturiu priešu, griūna tik sveikata.
Matyt dabar ir protas.
Galėčiau dieną tiesiog sedėt ir žiūrėt į vieną tašką.
Tris dienas iš eilės nedarau nieko naudingo tik game'inu.. Lolas ir dragon age'as šias dienas buvo mano rutina. Spaudžia dedlainai studiju bet aš negaliu nieko daryt, kažkoks neaiškus blokas..
Nusiraminau, kvepuoju normaliai tik pilva dar skauda, pririjau nesamoniu šian, jautrus dar mano pilvas negali pakelt visokiu maistų, reik neįsibegėti ir toliau mist rūkštingumo nekeliančiu maistu.


Viskas ok, atsiprašė manes mieloji, aš jos.
Mes visiškai nesipykstam, manau sveika kartais užžiebt kibirkštėlę, tik svarbu kad ji neįsidegtų į ugnį.
Išgyvensiu šita periodą, susitvarkysiu sveikatuka ir vėl viskas bus gražu ir spalvota :D

Aš stengiuosi, as nuoširdžiai, iš visų jėgų stengiuosi.
Bet vis dažniau atrodo kad specialiai kažką padarau kad ji jaustusi blogai, gruzintu ar parintusi.
Aš ją labai myliu ir viską padarysiu dėl jos bet kartais atrodo kad jai patinka kenteti, o man labai skauda matyt ja tokią.
Taip aš pati skundžiuos ir zyziu daug, bet yra blogiau nieko nesakyti tiesiog gruzint sau. Aš dažnai nesuprantu kodėl ji gruzina, dažnai būnu aš kalta to tikrai nenoredama, kitais atviejais aš save kaltinu nes ji nieko nesako.
Todėl mano nervai baigia mane nužudyt, nežinau kur dėtis.
Va dabar po darbo sedžiu ir negaliu miegoti, nes nesuprantu ką aš darau negerai...



Šiaip gyvenu svajonėje.
Dėl to man ir neprireikė šio blogo jau daugiau nei puse metų.
Turiu žmogų kurį begalo myliu ir ji mane myli ir man net nereikia vyro kad bučiau laiminga. Ji tai apie ką svajojau visą savo gyvenima, taip tapati dėl kurios mečiau viską ka turėjau ir netrupučio nesigailiu, man tik liudna nes įskaudinau Ovidijų.
Mokausi ahujenai ir studijos labai įdomios esu begalo laiminga dėl to ką darau su savo gyvenimu ir ko siekiu. Kai atradau stritį kurioje man nuoširdžiai sekasi gyvenime susidėliojo visi taškai. Gera mokytis ir nenoriu kad mokslai baigtusi. Juokingai skamba bet man labai smagu.
Dabar dirbu kokteiliu bare, gaunu gerą algą ir dar išmoksiu eigoje daug gerų kokteilių. Ten dirbu pora sav viskas ir gražaus ir spalvoto po truputi pasidengia savo purvinom spalvom, bet jūs man parodykit barą ar klubą kuriame viskas būtų ok. Visgi barmenai yra supisti melagiai ir vagiai, o svarbiausia savanaudžiai savymilos. Dėl to man ten nevieta, nes nors tokia kol kas nesu eigoje tapčiau, o nenoriu. Taigi padirbesiu kol mokysiuos ir gal šiek tiek jei po mokslų išvarysiu gyvent į Berlyna kol nesusidelios ten visi taškai ir kol nerasiu norimo darbo ar projekto.
 Gyvenu pusiau pas tėvus pusiau pas Auste, dabar ai baiges paskaitos daugiausia laiko praleidžiu pas ją.


Netruksta nei užsiemumų, nei draugų, nei pinigų(meluoju ju visada truks), nei sveikatos.
Esu laiminga.
Bet vis tiek čia rašau.
Nes ji nėra laiminga, ji sako kad ji laiminga su manim... bet aš ją skaudinu ir parinu ir dar ji randa visokiu problemyčių kaip svoris kuris jai neleidžia pasitikėt savim. Aš nežinau ką daryt aiškinu jai kad ji tobula nes taip ir yra, man patinka jos svoris, išvaizda, viskas man patinka viskas joje. Man patinka ji.
Galbut išvažiuosiu į Croatija erasmusu vienam semestrui. Sužinosiu šio mėnesio gale arba kito pradžioje. Bet aš nebenoriu varyt niekur nes ji liudna be manes. Nenoriu kad ji bvjk puse metų gruzintu Lietuvoje. Aš ten sedesiu barake nieko neveiksiu ir gruzinsiu kad ji gruzina.
Žinau durna, bet aš labai stipriai jaučiu jos emocijas ir kai negaliu nieko padaryt kad ji nebūtų liūdesiukas mane dar labiau laužo...
Man reikia miegot.
Ryt i gyma ir i darba..
ačiū kad išklausei.

Vis nedrįstu čia prisėst.
Bet kaupias vis daugiau visko ir pagaliau atradau laiko viska tau papasakot.
Viskas pasikeite po paskutinio posto.
Pasaulis apsivertė aukštyn kojom, esu tokia pasimetus ir tokia vietoj kad nežinau ką galvot.
Pradėkim nuo tokių materialių dalykų veliau paliesiu dvasinius nes juose bardakas konkretus.
Gyvenu pas tėvus.
Dabar sėdžiu savo kambaryje, kuris atrodo kaip sandelys nes jis toks ir buvo kol čia negyvenau. Bandau šian viska tvarkyt, seni daiktai tik dar labiau suspaude širdį dėl to ir pasirengiau čia parašyti.
Neturiu darbo. Nerandu darbo. Neturiu laiko kada dirbt. Ir jau beveik baigesi pinigai, prasideda panika, aš perdaug pripratus prie pinigų, o nieks neieško puseetačių barmenu, nebent popsiniuose klubuose o man savigarba neleidžia ten pusnuogei taškytis prieš bukus diedus ir kales..
Bijau ateities. Bijau visų šitų trijų mokslo metų.
Šiaip įdomu mokytis, tikrai labai džiaugiuos. Krūvis didelis nieko nespėju, bet man gi patina zavalai. Paskaitose bent atsipalaiduoju nuo gyvenimo spaudimo. Susikoncentruoju ties užduotimi ne tuo kad kažkokias nesamones darau gyvenime.
Išsiskyriau su Ovu. Mūsų santykius dar galima buvo sutvarkyt, visalaik pykau ant savo ex'ų kad jie nesistengė tvarkyt esamų santykiu ir mane palinkdavo, o dabar pasielgiau butent kaip jie.. gal net žiauriau. Skauda širdi iki šiol nežmogiškai kai pagalvoju ką padariau.. Bet aš nebenorėjau jo fiziškai visai, neglėjau jo patenkint, mano mintys buvo kitur, norėjau juo rūpintis kaip draugu, kaip broliu, viską padaryčiau kad būtų jis laimingas, bet jo mergina būt nebegalėjau. Nemačiau tos ateities nemačiau nieko mano akyse buvo juoda. Tuo gyvenimo etapu buvau visiskai apakus, pradėjau daug gert nežinojau ką daryt ir vienintelis spinduliukas tuo metu buvo Auste.
Aš įsimylėjau merginą. Ji mane taip pat.

to sum up:
Sudaužiau žmogui, kurį labai stipriai mylėjau, širdį.
Išėjau iš darbo, nes negaliu praleist paskaitų.
Atsikrausčiau gyvent pas tėvus.
Draugauju su mergina.
Mokaus.

Nežinau.
Aš laiminga dabar.
Darau tai kas man patinka, turiu žmogu kuris kelia šypsena kuris mane motyvuoja mokytis, piešt, tobulėt.

Bet mano širdis negali nusiramint, šian pajutau kad pasiilgau Ovo. Tai perverė mano širdį didžiuliu kuolu. Viskas vyksta taip greit. Gal aš suklydau, gal nejaučiu to ką jaučiu gal nenoriu to ko noriu aš savim nebepasitikiu. Labiausiai bijau įskaudint Auste. Niekados sau neatleisiu jei taip pasielgsiu. Bet jei visdėlto mano jausmai pasakys "ok dabar tau reik vyro" kas tada? Suprantu kad man dabar nereik to vyro, kad net nenoriu sexo su vyru, bet aš savim visiškai nebepasitikiu.
Bijau savęs labiau nei mirties.
Papasakosiu apie jausmus Austei veliau. Galiu pasakyt tik tiek jog aš ją dievinu.

Nebepažystu savęs. Tai lyg ir tapati, bet nebeta.
Nesuprantu kas daros. Atrodo grįžau laiku atgal. Su kuprinyte einu iš tėvų namų į stotelę. Stoviu šaltyje laukiu kol atvažiuos 34 autobusas. Tas pats autobusas kuris mane veždavo į vidurinę mokyklą, ta pati stotelę kurioje stovėjau taip, su kuprinyte prieš maždaug šešis metus. Ir sėdžiu paskaitose taip kaip sedėjau pamokose. Tik dabar mane klasėje-auditorijoje supa žmones panašaus mastymo, panašaus tikslo jaučiuosi kaip vaikas savo draugų rate. Taip pat mastančių, vaizduotes nepametusiu. Bet jaučiuosi žymiai vyresnė tame rate, dėl savo pragyventų momentų. Pastaruoju metu mano gyvenimas skendo alkoholije ir vakarėliuose. O dabar aš gryžtu į kūrybą. Į tai kam esu sukurta.
Mažiau geriu, retai tūsinu, daug piešiu, daug skaniai valgau, žiūriu filmus, rašau scenarijus ir t.t.

Mokausi ne tik kolegijoj, bet ir gyventi iš naujo.
Naujas gyvenimo puslapis atverstas
Ir jis labai spalvotas, net be cheminių medžiagų mano organizme.

Jei ne muzika tikriausiai senai buciau pasidavus gyvenime.. Gitaros skambesys, elekronines muzikos ritmas ir aisku zodziai net gruzni net buki popsiniai sustato taskus gyvenime, pakelia galva i virsu ir gyveni toliau. Toliau sieki kazko neapciuopiamo,kazko neimanomo, bet gyvenime kad ir koks juodas kad ir koks sunkus butu nutinka stebuklu. Ir kol gyvas, kol turi tevus, menuli virs galvos juodziausia nakti isgyvensi. Net kai skauda sirdi taip kad atrodo koja nupjovus maziau skaudetu kazkada ateity vel dziaugsies, vel drugeliai sparnais glostis vidu. Galiu suvokt viska zmoguje, fiziskai, moraliskai, betkaip tik ne meile. Tik ne meile kai kalba eina apie mane. Anksciau nesuvokdavau kaip kitu sirdys gali mane taip paleist bet dabar nebesuprantu savo sirdies labiau nei egzistencijos marso planetoj. Betkokiuatvieju kentesiu as ir zmones kuriuos maziausiai noriu iskaudint.

Nezinau kur detis. Noriu dinkt is sitos planetos ir is savo minciu palikt sirdi zemei ir isgaruot. Padaryt saves klona tevam, jam ir jai ir dingt is cia kad visi butu laimingi ir man neskaudetu. Bijau kad man neuzteks jegu kad pasiduosiu ir galiausiai visiem bus skaudu. Bet jie isgyventu tai, isgyventu ir kai manes nebebutu po kurio laiko susirastu zmogu kuris atiduotu jiem visa save ir darytu viska kad butu laiminga(s). As deja nesugebu to padaryt ir labai pjauna visa mane nesuvokiamai protu skauda

Nezinau ka magisko daro ta muzika, sidies ritma sustato i vietas? Nuramina galva nuo gyvenimo kruvio? Gal siaip kurybos grozis primena kad ne toks jau apgailetinas tas gyvenimas Taip sunku kai mylima zmogu statai auksciau visko, ausciau logikos, auksciau saves pacios.. Kai atsiranda tokie du, ir abieju pasirinkt negali, vieno is ju taip pat - tada taip pasimeti, guvenimas susijaukia labia nei imanoma, save pamirsti visai ir galvoji, galvoji iki tiek kad tik noris apsiverkus susiguzus gulet tamsiam kampe ir smerkt save. Va ka sugebu padaryt tokiu atvieju. Tik smerkt save, savo psiches smegenis, savo norus ir pasirinkimus.

Stai as siandiena gavau aisku sakini. Mano meile nori gyvent su moterim, o ne su pasileidusiu skuduri kuris geria ir pjauna kiekviena diena, duodasi su mergom viesumoj ir t.t. nu zodziu apgailetina tapau. Negaliu net isivaizduot kaip gyvenciau be jo, o mano vaizduote laki. nebegaliu daugiau draskytis santykiuose, jei prarasiu ji prarasiu visa pasitikejima savim, pasitikejima kitais zmonem ir meile laikysiu paciu baisiausiu dalyku gyvenime. Atsiribosiu nuo zmoniu kiek tik pajegs daugiau nes psihologiskai man tai butu toks luzis kuriam niekaip negali but pasiruoses. Negaleciau but su kitu zmogum nesvarbu kokia jo lytis. Negaleciau. Negaliu. Cia faktas.

Bet jis mane vercia keistis. Ir vercia keist ne mano stiliu, poziuri i gyvenima, norus, charakteri o tai kas yra giliai manije, taip giliai kad pati noredama negaleciau atsikratyt, tai portraukis abieju lyciu atstovam, mano gyvenime turi dominuoti vyras bet be moters rankose as jauciuosi ne savim.. Man patinka lepint moteris, man patinka jomis rupintis, buciuot, sakyt komplimentus. Dievinu tuos gleznus svelnius supratingus ir gudrius padariukus. Ir jei as sutikciau su Ovo man diktuojamom salygom as palaidociau begalo didele dali saves o tai tikrai prie gero neprives. Ir zinau kad anksvciau net uzgniauzta sita mano liga islys ir tada tikrai bus dar skaudziau nei dabar nes tai tik jauni santykiai juos galima statyt formuot veliau bus tik sunkiau. Meile yra grazu, o santykiai yra darbas...

Ta mergaite kuri man taip susuko prota.. neturiu zodziu apibudint koks nuostabus ji zmogus. Ir jei man mano meile aiskins su kuo bendraut su kuo ne.. nezinau kiek tai istversiu. 

as pagaliau po tiek metu knisimosi purvinose kasyklose atradau deimanto gabala ir negaliu jo pasiimt namo, nes neleidzia... Zinau kad nepavyks man betkokiu atvieju but jos vienintele, zinau kad anksciau ar veliau ji ras zmogu kuris gales ja pasirupint pilnavertiskai ir atsiduot visa savim. Man aisku liudna, aisku pavydu bet siuo atvieju reik naudotis smegenim ne sirdim, nes mano sirdis dabar psichine ligone suviniota baltu apdaru uzrakinta tarp minkstu sienu ir seriama vaistais... 

Geriu dahuja kad sugebeciau nusisypsot klijentam, kad tureciau jegu zengt i prieki. Bet siandien gryzau namo ne komine ir tai manau geras zenklas..
Labai issbarsciusios tos mano mintys siandien, bet nieko negaliu padaryt sneku is sirdies, is tos pacios kur psichei vartos.


As pasiulysiu Ovui viena salyga. Jei jis nesutiks gulesiu kampe visa savo laisva laika nes nebenoresiu egzistuot.
Kam egzistuot jei negali but savim ir tik skaudini aplinkinius...

Sveiki,
As ir vel negaliu suvokti saves. Mano norai issipilde ir dabar as tik dar labiau pasimeciau.
Kas baisiausia kad radau zmones. Du zmones kurie varo mane is proto.
Ir as juos taip pat tik tai ir yra problema.
But bisexuoliai nera sunku. Sunku yra zmonem kuriem patinka tas zmogus. O man skauda kai mylimas zmogus kencia. Nezmogiskai skauda tada kai jis kencia per tave.
Dabar turiu du zmones kuriem atiduodu savo sirdi. Ir jauciuos pasiklydus. Akla visiskai. Nebesuprantu as tos savo pasilkydusios sirdies. Kas ziauriausia kad visos mano ex merginos nesureiksmindavo tu santykiu del to viskas buvo zymiai paprasciau. O sitas mazas zmogeliukas kuris neperseniausiai atsirado mano gyvenime yra lezbiete jau daug metu ir mano vaikinas negali jos pakest.
Nezinau ka daryt
Nuosirdziai nezinau, toks gruzas, taip skauda sirdi, bandau gyvent toliau ir dziaugtis gyvenimu bet tik jauciu kad vis labiau grimstu i ta suda. Vis labiau isimyliu abu ir leidziu abiem trokst manes. Nemanau kad ji mane myli ir pati jos dar tikrai nemyliu. Bet mes tiek laiko praleidziam kartu pastaruoju metu, ta aistra tik auga ir as suvokiu kokia klaida darau. Abi esam jautrios asmenybes sioje srytije ir jauciu kad abiem teks kentet.
Bijau kad visko pabaigoje liksiu viena.
Apsikarscius katem ir iki gyvenimo galo saves nesupratus.
Iskaudinus man siuo metu svarbiausius (be mamos ir tetes :D) zmones, pasielgus taip netycia, tik vedama savo sirdies troskimu neklausant sveiko proto.

Tika perskaiciau paskutini posta. As labai jau senai cia buvau pasirodo. Laikas igavo sviesos greiti ble.
Tai nieko tu nezinai kas daros mano gyvenime dabar.
1. Istojau i VTDK multimediju dizaina valstybes apmokamoj vietoj. Negaliu sulaukt kada varysiu mokytis. Noriu apkraut savo galva kazkuo nes dabar ten toks asmeninio gyvenimo bardakas kad net baisu.
2. Dirbu bare. 7FRIDAYS darbas fainas, gera alga, mielas kolektyvas ko daugiau reik. Aisku pasiilgstu to klubinio gyvenimo, tu apsipisusiu zmoniu ir beabejo techno muzikos fone. bet kadangi mokslai prasides su old school rokeliu tikrai labai gera dirbt.
3. Gyvenu Subaciovkei su savo vaikinu, jaukus butas, mylimas vyras ko daugiau reik...
4. Atsirado mergina mano gyvenime kuri visa sita grazia 3 punktu istorija vercia aukstyn kojom. Ji kazkas apie ka tik svajonese pagalvodavau. Mazas mielas padarelis... ai gal nepasakosiu as apie ja. Gal kada veliau prisesiu.

As vel siknoj. Jauciu pareinancia depresija vien del to nes nesusisneku pati su savim. Stengiuosi ziuret i ateiti nepamest kelio del takelio. Bet tie takeliai tokie spalvoti mano juodai baltam gyvenime. Taip sunku nenuklyst nuo sveiko proto diktuojamu taisykliu ir suvarzymu. Taip sunku kad vis klystu i sali, klystu ten kur neaglima klyst, kur draudziama suklyst.
Myliu savo vyra, dabar net jauciuos ji isdavinedama, bet ka daryt jei tave traukia ne tik 1 lyties atstovai? Gesint didele dali savo asmenybes ir apsimest kad gerai jauciuos? Kad dziaugiuos gyvenimu tokiu koki man diktavo pasakos apie princeses? Niekados nebuvau princese ir nenoriu tokia tapt. As netinku neivienam pasakos herojui su savo gyvenimo budu.
Supista psiche.
Geros sirdies bet negali gyvent nedarant dalyku kurie uzdrausti
Myli savo vaikina bet jaucia nezmogiska aistra moteriskos lyties atstovei
Nori kurti bet netycia viska griauna
Kinkina save ir taip tik kankina aplinkinius...
Vardinciau ir vardinciau bet viskas ir taip aisku
As po darbo pavargus atsijungineju jau.
Atejau cia issiaiskint kas mano galvoj daros bet tik dar labiau pasimeciau

Labos.