Vis nedrįstu čia prisėst.
Bet kaupias vis daugiau visko ir pagaliau atradau laiko viska tau papasakot.
Viskas pasikeite po paskutinio posto.
Pasaulis apsivertė aukštyn kojom, esu tokia pasimetus ir tokia vietoj kad nežinau ką galvot.
Pradėkim nuo tokių materialių dalykų veliau paliesiu dvasinius nes juose bardakas konkretus.
Gyvenu pas tėvus.
Dabar sėdžiu savo kambaryje, kuris atrodo kaip sandelys nes jis toks ir buvo kol čia negyvenau. Bandau šian viska tvarkyt, seni daiktai tik dar labiau suspaude širdį dėl to ir pasirengiau čia parašyti.
Neturiu darbo. Nerandu darbo. Neturiu laiko kada dirbt. Ir jau beveik baigesi pinigai, prasideda panika, aš perdaug pripratus prie pinigų, o nieks neieško puseetačių barmenu, nebent popsiniuose klubuose o man savigarba neleidžia ten pusnuogei taškytis prieš bukus diedus ir kales..
Bijau ateities. Bijau visų šitų trijų mokslo metų.
Šiaip įdomu mokytis, tikrai labai džiaugiuos. Krūvis didelis nieko nespėju, bet man gi patina zavalai. Paskaitose bent atsipalaiduoju nuo gyvenimo spaudimo. Susikoncentruoju ties užduotimi ne tuo kad kažkokias nesamones darau gyvenime.
Išsiskyriau su Ovu. Mūsų santykius dar galima buvo sutvarkyt, visalaik pykau ant savo ex'ų kad jie nesistengė tvarkyt esamų santykiu ir mane palinkdavo, o dabar pasielgiau butent kaip jie.. gal net žiauriau. Skauda širdi iki šiol nežmogiškai kai pagalvoju ką padariau.. Bet aš nebenorėjau jo fiziškai visai, neglėjau jo patenkint, mano mintys buvo kitur, norėjau juo rūpintis kaip draugu, kaip broliu, viską padaryčiau kad būtų jis laimingas, bet jo mergina būt nebegalėjau. Nemačiau tos ateities nemačiau nieko mano akyse buvo juoda. Tuo gyvenimo etapu buvau visiskai apakus, pradėjau daug gert nežinojau ką daryt ir vienintelis spinduliukas tuo metu buvo Auste.
Aš įsimylėjau merginą. Ji mane taip pat.

to sum up:
Sudaužiau žmogui, kurį labai stipriai mylėjau, širdį.
Išėjau iš darbo, nes negaliu praleist paskaitų.
Atsikrausčiau gyvent pas tėvus.
Draugauju su mergina.
Mokaus.

Nežinau.
Aš laiminga dabar.
Darau tai kas man patinka, turiu žmogu kuris kelia šypsena kuris mane motyvuoja mokytis, piešt, tobulėt.

Bet mano širdis negali nusiramint, šian pajutau kad pasiilgau Ovo. Tai perverė mano širdį didžiuliu kuolu. Viskas vyksta taip greit. Gal aš suklydau, gal nejaučiu to ką jaučiu gal nenoriu to ko noriu aš savim nebepasitikiu. Labiausiai bijau įskaudint Auste. Niekados sau neatleisiu jei taip pasielgsiu. Bet jei visdėlto mano jausmai pasakys "ok dabar tau reik vyro" kas tada? Suprantu kad man dabar nereik to vyro, kad net nenoriu sexo su vyru, bet aš savim visiškai nebepasitikiu.
Bijau savęs labiau nei mirties.
Papasakosiu apie jausmus Austei veliau. Galiu pasakyt tik tiek jog aš ją dievinu.

Nebepažystu savęs. Tai lyg ir tapati, bet nebeta.
Nesuprantu kas daros. Atrodo grįžau laiku atgal. Su kuprinyte einu iš tėvų namų į stotelę. Stoviu šaltyje laukiu kol atvažiuos 34 autobusas. Tas pats autobusas kuris mane veždavo į vidurinę mokyklą, ta pati stotelę kurioje stovėjau taip, su kuprinyte prieš maždaug šešis metus. Ir sėdžiu paskaitose taip kaip sedėjau pamokose. Tik dabar mane klasėje-auditorijoje supa žmones panašaus mastymo, panašaus tikslo jaučiuosi kaip vaikas savo draugų rate. Taip pat mastančių, vaizduotes nepametusiu. Bet jaučiuosi žymiai vyresnė tame rate, dėl savo pragyventų momentų. Pastaruoju metu mano gyvenimas skendo alkoholije ir vakarėliuose. O dabar aš gryžtu į kūrybą. Į tai kam esu sukurta.
Mažiau geriu, retai tūsinu, daug piešiu, daug skaniai valgau, žiūriu filmus, rašau scenarijus ir t.t.

Mokausi ne tik kolegijoj, bet ir gyventi iš naujo.
Naujas gyvenimo puslapis atverstas
Ir jis labai spalvotas, net be cheminių medžiagų mano organizme.