Jei ne muzika tikriausiai senai buciau pasidavus gyvenime.. Gitaros skambesys, elekronines muzikos ritmas ir aisku zodziai net gruzni net buki popsiniai sustato taskus gyvenime, pakelia galva i virsu ir gyveni toliau. Toliau sieki kazko neapciuopiamo,kazko neimanomo, bet gyvenime kad ir koks juodas kad ir koks sunkus butu nutinka stebuklu. Ir kol gyvas, kol turi tevus, menuli virs galvos juodziausia nakti isgyvensi. Net kai skauda sirdi taip kad atrodo koja nupjovus maziau skaudetu kazkada ateity vel dziaugsies, vel drugeliai sparnais glostis vidu. Galiu suvokt viska zmoguje, fiziskai, moraliskai, betkaip tik ne meile. Tik ne meile kai kalba eina apie mane. Anksciau nesuvokdavau kaip kitu sirdys gali mane taip paleist bet dabar nebesuprantu savo sirdies labiau nei egzistencijos marso planetoj. Betkokiuatvieju kentesiu as ir zmones kuriuos maziausiai noriu iskaudint.

Nezinau kur detis. Noriu dinkt is sitos planetos ir is savo minciu palikt sirdi zemei ir isgaruot. Padaryt saves klona tevam, jam ir jai ir dingt is cia kad visi butu laimingi ir man neskaudetu. Bijau kad man neuzteks jegu kad pasiduosiu ir galiausiai visiem bus skaudu. Bet jie isgyventu tai, isgyventu ir kai manes nebebutu po kurio laiko susirastu zmogu kuris atiduotu jiem visa save ir darytu viska kad butu laiminga(s). As deja nesugebu to padaryt ir labai pjauna visa mane nesuvokiamai protu skauda

Nezinau ka magisko daro ta muzika, sidies ritma sustato i vietas? Nuramina galva nuo gyvenimo kruvio? Gal siaip kurybos grozis primena kad ne toks jau apgailetinas tas gyvenimas Taip sunku kai mylima zmogu statai auksciau visko, ausciau logikos, auksciau saves pacios.. Kai atsiranda tokie du, ir abieju pasirinkt negali, vieno is ju taip pat - tada taip pasimeti, guvenimas susijaukia labia nei imanoma, save pamirsti visai ir galvoji, galvoji iki tiek kad tik noris apsiverkus susiguzus gulet tamsiam kampe ir smerkt save. Va ka sugebu padaryt tokiu atvieju. Tik smerkt save, savo psiches smegenis, savo norus ir pasirinkimus.

Stai as siandiena gavau aisku sakini. Mano meile nori gyvent su moterim, o ne su pasileidusiu skuduri kuris geria ir pjauna kiekviena diena, duodasi su mergom viesumoj ir t.t. nu zodziu apgailetina tapau. Negaliu net isivaizduot kaip gyvenciau be jo, o mano vaizduote laki. nebegaliu daugiau draskytis santykiuose, jei prarasiu ji prarasiu visa pasitikejima savim, pasitikejima kitais zmonem ir meile laikysiu paciu baisiausiu dalyku gyvenime. Atsiribosiu nuo zmoniu kiek tik pajegs daugiau nes psihologiskai man tai butu toks luzis kuriam niekaip negali but pasiruoses. Negaleciau but su kitu zmogum nesvarbu kokia jo lytis. Negaleciau. Negaliu. Cia faktas.

Bet jis mane vercia keistis. Ir vercia keist ne mano stiliu, poziuri i gyvenima, norus, charakteri o tai kas yra giliai manije, taip giliai kad pati noredama negaleciau atsikratyt, tai portraukis abieju lyciu atstovam, mano gyvenime turi dominuoti vyras bet be moters rankose as jauciuosi ne savim.. Man patinka lepint moteris, man patinka jomis rupintis, buciuot, sakyt komplimentus. Dievinu tuos gleznus svelnius supratingus ir gudrius padariukus. Ir jei as sutikciau su Ovo man diktuojamom salygom as palaidociau begalo didele dali saves o tai tikrai prie gero neprives. Ir zinau kad anksvciau net uzgniauzta sita mano liga islys ir tada tikrai bus dar skaudziau nei dabar nes tai tik jauni santykiai juos galima statyt formuot veliau bus tik sunkiau. Meile yra grazu, o santykiai yra darbas...

Ta mergaite kuri man taip susuko prota.. neturiu zodziu apibudint koks nuostabus ji zmogus. Ir jei man mano meile aiskins su kuo bendraut su kuo ne.. nezinau kiek tai istversiu. 

as pagaliau po tiek metu knisimosi purvinose kasyklose atradau deimanto gabala ir negaliu jo pasiimt namo, nes neleidzia... Zinau kad nepavyks man betkokiu atvieju but jos vienintele, zinau kad anksciau ar veliau ji ras zmogu kuris gales ja pasirupint pilnavertiskai ir atsiduot visa savim. Man aisku liudna, aisku pavydu bet siuo atvieju reik naudotis smegenim ne sirdim, nes mano sirdis dabar psichine ligone suviniota baltu apdaru uzrakinta tarp minkstu sienu ir seriama vaistais... 

Geriu dahuja kad sugebeciau nusisypsot klijentam, kad tureciau jegu zengt i prieki. Bet siandien gryzau namo ne komine ir tai manau geras zenklas..
Labai issbarsciusios tos mano mintys siandien, bet nieko negaliu padaryt sneku is sirdies, is tos pacios kur psichei vartos.


As pasiulysiu Ovui viena salyga. Jei jis nesutiks gulesiu kampe visa savo laisva laika nes nebenoresiu egzistuot.
Kam egzistuot jei negali but savim ir tik skaudini aplinkinius...