Bet ne dėl to kad gyvenimas rožem klotas, tiesiog su metais vis stipresne tampu nereik išsiliet viską ramiai atlaikau ir uždarau savyje. Susitvarkiau nervus, tikriausiai dabar betką šaltu veidu galėčiau išgyvent. Bet dėl to savo emociju nebesuprantu pati... atrodo viskas dirbtina. Labai retai pagaunu save nuoširdžiai besišypsančia ir tai dažniausiai dėl nemažo kiekio alkoholio itakos.
Kalbėjau apie tuos 4 žmones praeitam poste. Tas kuris sužlugdė mano širdį ir privertė paniškai bijoti meilės aplanke mane darbe ir suteikė kažkokių bukų vilčių, niekaip nesuprantu kodėl aš ant jo nepykstu kai jis taip su manim pasielgė, galbūt dar myliu, o galima tiek laiko milėt žmogų su kuriuo nepalaikai visiškai jokio kontakto? Tikriausiai ne, tikriausiai aš jo tiesiog pasiilgau ir jo šypsena sukėlė nostalgija to gražaus gyvenimo kai buvau įsimylėjusi :) Kitas žmogus kuris armijoj.. kariu ne tik fiziškai paverčia, ji palaipsniui tampa tokia šalta kaip ir aš tik ji nuo spaudimo o aš nuo gyvenimo.. Kitos dvi dabar gyvena su manim tik į vieną žiūrint, į gryžusią iš Anglijos, nebematau draugės, tik pažystamą, tai nebera žmogus dėl kurio padaryčiau viską, nežinau kodėl dar savo galvoj neatkasiau kas atsitiko, o kita nonstopu ant manęs staugia, dėl šūdų, dėl beleko, per durnas smegenis nesupranta ir pradeda rėkt nes pati nesupranta bando dėl to kaltint mane o aš tiesiog šaltu veidu iškenčių jos psihus ir ramiai gyvenu toliau. Laukiu dar porą mėn ir viskas, bbd aš gyvensiu viena, ir nesvarbu man kad ji neturės kur gyvent ar ten ją paliks jos gyvenimo prasmė ir esmė ir jai reikės palaikymo ji jo iš manes gaus minimaliai nes turiu aš savo gyvenima ir kantrybės ribas, ant kurių krašto ji svyruoja.
Dirbu bare.
Vėl.
Vėl pradėjau gert, tusint, bendraut su daaaaug žmonių ir vėl tapau barmene. Dirbu afteriu naktiniam klube tai dažniausiai darba baigiu apie 10h ryto ir man viskas taip nesibaigia einu toliau gert toliau žaloju savo organizmą, vėl rūkau cigaretes ir vėl esu beviltiška alkoholikė.. Liga tai, žiauri liga kurios vis nesugebu išsigydyt. Labiausiai gaila kad dabar aš net nenoriu stengtis negert. Vapš px pasidarė ant visko. Turėčiau bybi padėčiau jį.
Turėčiau dirbt grožio salone. Turiu ir pedikiūro ir manikiūro diplomus abu su pagirimais aukščiausiais balais, bet dirbt nenoriu. Nežinau kodėl, pavargau nuo normalaus žmogaus gyvenimo. Man reik nesamonių, kvaišalų, garsios muzikos, daug skirtingu žmonių, jų nuomonių, charakterių ir gyvenimo istorijų, man reik tų trankių naktų ir gyvent survival gyvenima, neturėti tvirto pagrindo, suktis kad išgyvent.
Galėčiau gyvent ramiai pas tėvus, dirbt grožio salone ir turėt visas finansines svajones, mašina, laptopą, daug maisto, wowo game time, visus namų apyvokos dalykus, man net darytų kartais valgyt ir patvarkytų namus, plius neslampinėčiau parom belekur ir turėčiau geresnę sveikatą.
Bet ne man tai.
Aš planuoju gyvent viena nes užpiso kai kas nors ant manęs rėkia, namie 100% bučiau nonstop tarkuojama, dirbu barmene puse savo algos prageriu kita puse centus suskaičiavus padengiu buto nuoma, skolas ir pavalgau kartais, važinėju autais, zuikiu ir bb dėjus, vėl pradėjau naudotis viešuoju transportu, nes taxai suryja fakin visą piniginę tai jais lekiu tik jei kažkur vėluoju. pc turiu namie ir dar turiu laiko visą vasarą iki studijų pradžios susitaupyt laptopui, game'int nerandu laiko, bet dažniausiai dėl to nes mano pc naudojamas kaip telikas... kai gyvensiu viena tokių problemu nebus užsidarius sedėsiu ir lošiu kol atsijungsiu, valgyt pasigamint sugebu pati man sau gamint net patinka, kitiem šiek tiek baisu nes bijau kad nepatiks.. o kai pati gamini ragauji ir žinai ką daryt kad tau skanu būtų tai chill, dėl tvarkos irgi chill net nepajuntu kaip tvarkaus ir labai greit tai darau tai nesukelia jokių sunkumų, nebuvau aš supuojama auksiniuose pataluose tai ir nevaidinsiu kad tokia auksine esu, augau visą vaikystę su tėvais vienam kambaryje, senelių sovietiniam butukyje, laksčiau kieme su bernais šaudemes AK-47 kuriuos mum atstodavo medžių šakos ir džiaugiuosi tuo kad viską ką turiu pasiekiu pati, o ne teveliai nuperka, už savo burelius nuo 14metų moku pati, ir pirmą touch phoną pati nusipirkau, čia tik porą pvz, vaikystei buvau žymiai gudresnė ir gaudavau ko noriu tik ne iš tėvų o sumastydavau ką nors :D tai gal geriau gyvensiu toliau savo gyvenimą ir padėsiu tėvam kai reik, o ne sedėsiu jiem ant galvos :))