Im so fucked up. I have never been so fucked up. I cant be happy. Net kai situacojos tokioa apie kurias svajojau, net kai atrodo kad viskas tobula as vis tiek pagalvoju apie Tita. Negaliu jo paleist, dar skaudziau tai - atrodo jis mane jau paleido. Gaunu viska ko uzsimanau, gyvenu gyvenima apie kuri visados svajojau. Bet negaliu but laiminga. Nes zinau kad as ne jo ir tikriausiai daugiau nebebusiu. Sedziu db stadike salia namu kaip narkase tamsiam kampelyje rukau. Jauciuos nereikalinga sitoje zemeje nors puikiai zinau kad taip nera. Bet sirdis nori vienintelio dalyko. Vienintelio zmogaus. Vienintelio is visko pasaulyje. Visko visatoje. Kiek jau laiko praejo o man negereja. Man tik blogeja. O Titas panasu kad susirado nauja sirdies drauge ir jam gerai. Buvo tik vienas vaikinas kuris mane trauke be Tito po to kai pradejau draugaut su juo. Bet praleodus daugiau laiko supratau kad tik Titas mane supistai traukia ir nieko negaliu padaryt, negaliu saves isitikint kad viskas baiges, reik toliau dziaugtis gyvenimu. Nesugebu to padaryti.
Tuscia.
Maldavau Tito kad vel butumem kartu. Taip as taip pasielgiau. Taip supostai arveriau sirdi kad negaliu be jo. O jis man saltai keleta kartu pazke kad nieko nebesigaus. Nezmoniskai skauda.. O as vis tiek gyvenu viltimi. Vis dar tikiu kad busim kartu kas is jo puses atrodo nebeimanoma, as vis dar turiu vilciu, vis dar negaliu jo paleisti...